Popiežiaus Benedikto XVI kalba tarptautinės konferencijos „Sielovadiniai užkrečiamųjų ligų gydimo aspektai“ dalyviams

Ankstesnėje laidoje jau pristatėme šiomis dienomis Vatikane vykstančią tarptautinę konferenciją „Sielovadiniai užkrečiamųjų ligų aspektai“, kurią surengė Popiežiškoji sveikatos sielovados taryba.

Penktadienį konferencijos dalyvius privačioje audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI, kuris, atsakydamas į kardinolo Javier Barragan, Popiežiškosios sveikatos tarybos pirmininko, sveikinimo kalbą, taipogi išsakė savo mintis apie užkrečiamosiomis ligomis sergančių ligonių sielovadą.

Visų pirma, Šventasis Tėvas pažymėjo užkrečiamųjų ligų problemos aktualumą ir mąstą. Tiek istorijos eigoje, tiek šiandien jos lydi žmoniją. Šios problemos neišsprendė mokslo pažangos suteiktos galimybės, medicinos technologijų, socialinių politikų, sanitarinių sistemų išsivystimas.

Tokie užkrečiamųjų ligų pavadinimai, kaip raupsai, maras, tuberkuliozė, AIDS, ebolos virusas iššaukia kančios ir baimės jausmus. Kančią dėl ligų aukų, dėl jų artimųjų, kurie dažnai yra parklupdyti bejėgiškumo jausmo blogio akivaizdoje. Baimės dėl žmonių populiacijos ir dėl tų, kurie dėl darbo ar savanoriškai, nuolatos būna šalia sergančiųjų.

Bet negalima pasiduoti kovoje su ligomis, pabrėžė popiežius ir priminė tą daugybę žmonių, kurie pademonstravo jaudinantį herojiškumą kovodami su užkrečiamųjų ligų epidemijomis, stengdamiesi palengvinti sergančiųjų būklę. Tarp tokių žmonių buvo daug krikščionių, kurie taip elgėsi būtent dėl krikščioniškų meilės artimui paskatų. Ne vienas iš jų paaukojo ir savo gyvybę.

Šventasis Tėvas išvardino tris konkrečius būdus, kuriais krikščionys gali atsakyti į užkrečiamųjų ligų ligonių patiriamas kančias, atskyrimą nuo visuomenės ir pažeminimą.

Pirma, tai artumas ligoniui. Toks turi būti nuolatinis bažnytinės Bendruomenės siekimas. Toks buvo ir Kristaus pavyzdys, kuris, priešingai nei kiti jo laikų visuomenės nariai, nevengė bendravimo su raupsuotaisiais ir dar daugiau, sugražindavo jiems sveikatą ir žmogišką orumą.

Panašų pavyzdį mums davė raupsuotąjį pabučiavęs šv. Pranciškus Asyžietis, palaimintasis Damjanas de Veuster, kuris mirė slaugydamas raupsuotuosius, palaimintoji motina Teresė ar tos vienuolės, prieš keletą metų pakirstos ebolos viruso. Panašų pavyzdį mums duoda visi tie, kurie dabar dirba sergančiųjų labui, ypač neturtingose šalyse. Pagalba ligoniui pilna tada, kai joje taip pat yra ir meilės, gimstančios iš susitikimo su Kristumi, sakė popiežius.

Antra, krikščionys turi evangelizuoti kultūrinę aplinką. O tai reiškia kovoti prieš nusistatymus ir prietarus, kurie ligonį atskiria nuo visuomenės, netgi pasmerkia, neleidžia jam deramai padėt.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad tokie nusistatymai yra požymis ne kokių kitų, bet mūsų „gerbūvio“ visuomenių, kuriose nuolatos, masinės komunikacijos priemonių dėka, palaikomas sveikatos, grožio ir jaunystės vaizdinys. Yra pavojinga ta kultūrinė tendencija, kuri skatina į visa ko centrą iškelt tik save pačius ir būt abejingiems pagalbos stokojantiesiems. Reikia tokios sielovados, kuri, viena vertus, regint kito skausmą mokytų reaguoti su meile, antra vertus, pačius ligonius išmokytų išgyventi savo ligą kaip dalyvavimą Kristaus paslaptyje.

Trečia, krikščionys turi bendradarbiauti su valstybinėmis ir visuomeninėmis įstaigomis, skatindami socialinį teisingumą, lygesnį resursų paskirstymą. Bažnyčia turi pažadinti moraliniu motyvus ir šia prasme prisidėti prie teisingesnės visuomenės kūrimo, kas, vis dėlto, turi būti visų pirma pasauliečių uždavinys. (rk)