Popiežiaus bendroji audiencija: katechezės apie šv. Paulių santrauka ir užuojauta Libanui.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu, tęsdamas svarbiausioms ankstyvosios Bažnyčios figūroms skirtą katechezių ciklą, popiežius Benediktas XVI dar kartą kalbėjo apie tautų apaštalą šventąjį Pauliui. Šioje, jau ketvirtojoje, jam skirtoje katechezėje buvo kalbama apie Pauliaus santykį su Bažnyčia, apie ką Paulius skelbia apie Bažnyčią.

Nors lemtingas Pauliaus susitikimas su Kristumi įvyko kelyje į Damaską, tačiau tai nebuvo pirmas susitikimas. Reikia prisiminti,- sakė Popiežius,- kad pirmas Pauliaus kontaktas su Jėzumi įvyko jam susidūrus su Jeruzalės krikščionių bendruomenės liudijimu. Ir tai buvo audringas kontaktas. Susidūręs su nauja tikinčiųjų grupe, Paulius ėmė ją įnirtingai persekioti. Iš Apaštalų Darbų žinome, kad Paulius buvo diakono šv. Stepono nužudymo liudininkas ir jam pritarė. Vėliau savo laiškuose jis kelis kartus, tarsi išpažindamas didžiausią nusikaltimą, rašė: „Persekiojau Dievo Bažnyčią“. Iš šito galime pasidaryti pirmą svarbią išvadą: Jėzus pas žmogų ateina pirmiausia per tikinčiųjų bendruomenę. Taip pat ir antikos pagonių autoriai – Tacitas, Svetonijus, Plinijus – kurie tiesiogiai nesidomėjo Jėzaus asmeniu, bet savo raštuose minėjo Jėzaus išpažinėjus, mums patvirtina, kad jų dėmesį patraukė Bažnyčia ir kad pas Jėzų paprastai ateiname per Bažnyčią.

Taip pat ir lemtingame Pauliaus susitikime su Kristumi kelyje į Damaską, matome, kad Kristus ir Bažnyčia yra neatskiriami. „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ – klausia Kristus Pauliaus, nes iš tiesų, persekiodamas Bažnyčią, jis persekiojo patį Kristų. Tad ir atsiversdamas, jis atsivertė ir į Kristų, ir į Bažnyčią.

Ypatingą prisirišimą ir meilę Bažnyčiai jis daug kartų paliudijo savo vėlesnėje veikloje. Pauliaus santykiai su jo įkurtomis naujomis bendruomenėmis niekados nebuvo biurokratiškai šalti. „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike“, rašo jis Filipiečių bendruomenei, o Korintiečius jis vadina „laišku, įrašytu mūsų širdyse, visų žmonių suprantamu ir skaitomu“. Savo laiškuose Paulius taip pat aiškina kas yra Bažnyčia. Būtent Paulius ją pavadino „Kristaus kūnu“. Šio apibrėžimo šaknys glūdi Kristaus kūno sakramente. Eucharistijoje Kristus mums dovanoja save ir mus padaro savo kūno nariais. Laiške Galatams skaitome: „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“. Paulius sako, jog Bažnyčia ne tik Kristui priklauso, bet tam tikra prasme ji su Kristumi susitapatina. Iš čia kyla Bažnyčios didingumas ir kilnumas. Mes visi, būdami Kristaus kūno nariai, pratęsiame jo buvimą pasaulyje. Iš šia taip pat kyla mūsų pareiga gyventi su Kristumi suderinamą gyvenimą.

Vadovaudamasis tokia Bažnyčios samprata, Paulius kalba apie įvairias charizmas Bažnyčios gyvenime. Visos charizmos kyla iš to paties šaltinio – iš Tėvo ir Sūnaus Dvasios. Viskas, kas Bažnyčioje vyksta, vyksta būtent šių charizmų dėka, nes kaip tvirtina Paulius: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“. Tačiau svarbu, kad charizmos nebūtų susiskaldymo priežastimi, bet kad visos įvairios charizmos tarpusavy bendradarbiautų. Žinoma, toks vienybės būtinumas nereiškia, kad Bažnyčios gyvenimas turėtų būti vienodas, vykstantis tik pagal vieną veikimo modelį. Paulius ragina „negesinti Dvasios“, tai yra leisti dinamiškai Bažnyčioje reikštis Dvasios charizmoms, kurios yra vis naujos energijos ir gyvybingumo šaltinis.

Laiške Efeziečiams, perimdamas senąją pranašų metaforą apie Dievo sužadėtinę Izraelio tautą, Paulius kalba apie Bažnyčią kaip Kristaus sužadėtinę. Tuo jis pabrėžia kokie artimi ir kilnūs jausmai sieja Kristų ir Bažnyčią. Viena vertus, Kristus karštai myli savo Bažnyčią; o antra vertus ir mes, Bažnyčios nariai, turime nuolatos ištikimai mylėti Kristų. Tas meilės ryšys turi dvi dimensijas: vertikaliąją – tarp Kristaus ir Bažnyčios bei horizontaliąją – tarp Bažnyčios narių. Krikščionių tarpusavio meilė yra vienas svarbiausių Bažnyčios bruožų.

* * *

Trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą Libanui dėl šalies vyriausybės nario, pramonės ministro, krikščionio Pierre Gemayel nužudymo. Griežtai smerkdama šį brutalų pasikėsinimą, Šv. Tėvas meldžiasi ir dvasia vienijasi su gedinčia nužudytojo šeima ir su visa libaniečių tauta. Tamsiosios jėgos siekia sunaikinti šalį,- sakė Popiežius. Visus libaniečius raginu nepasiduoti neapykantai, bet dar labiau stiprinti tautos vienybę, teisingumą ir solidarumą, visiems drauge kurti taikią ateitį. Popiežius taip pat kreipiasi į tarptautinę bendruomenę, į vadovus tų šalių, kurioms rūpi Artimųjų Rytų regiono likimas, ir ragina plataus masto derybomis spręsti nuo seno slegiančias problemas. (jm)