„Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,
žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys
Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs
angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo
žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu:
kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi
vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis,
o mano žodžiai nepraeis.
Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino,
nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“. (Mk 13, 24-32)
DIEVO
ŽODIS
Šio sekmadienio Evangelijoje girdima žinia gali būti suprantama dvejopai,
ir, kas įdomiausia, vienas požiūris kategoriškai prieštarauja kitam.
Vienu
atveju galime sakyti, jog Jėzus kalba apie susikaupimą, savotišką pabaigą, viską apgaubdamas
liūdna šermenų ir laidotuvių nuojauta. Tačiau drauge Viešpats prabyla ir apie giedrą,
naują gimimą, džiugų laukimą.
Žinoma, šiais laikais žmonės pagaliau rimtai
susirūpino nesiliaujančiomis nelaimėmis, gamtos katastrofomis, mėgina suvokti, jog
ir patys yra už tai atsakingi. Spaudoje skaitomiausi laikraščių skyreliai laikas nuo
laiko padirgina savo skaitytojų nervus pasakojimais apie ateityje laukiančius kataklizmus,
iš kosmoso mūsų žemei gresiančius pavojus. Mes savotiškai jau tapome katastrofų ekspertais,
tad ir šiandien, girdint Evangelijos žodžius, širdis, tikriausiai, dar labiau susitraukė
iš baimės ir pasijutome suirzę: kam dar Bažnyčiai pasakoti apie tai, ką ir patys gerai
žinome ar bent nujaučiame?!
Atrodo, jog esame priversti rinktis, ką norime
išgirsti: gerą naujieną ar blogas žinias.
Vis tiktai Evangelija visuomet gali
būti vadinama Gerąja Naujiena, nes ir šiandien, kalbėdamas apie griuvėsius ir pelenus
bei užtemusią saulę, Jėzus prabyla apie figos medį, kai jo šaka suminkštėja ir pradeda
skleisti lapus, taip parnašaudama artėjantį pavasarį.
Tarsi prieštaraudamas
griūvančiai tikrovei, prieš mūsų akis iškyla kažkas, atrodytų, labai trapaus, tai,
ką turėjo suryti įvairūs kataklizmai: Dievo žodis.
Dangus ir žemė praeis, o
mano žodžiai nepraeis,- sako Kristus.
Pasaulyje praeina viskas, nušluojami
ištisi istorijos etapai. Visi kiti žodžiai, net ir patys protingiausi ir iškilmingiausi,
“galutiniai ir nekeičiami” pasirodo esą nepakankami, nepatikimi, tačiau tai, ką sako
Dievas, visuomet išlaiko savo vertę ir galią.
Žmonės, pasaulio didžiūnai ir
išminčiai, didžiausi mokslininkai, jau pasakė milijardus žodžių, ir tie žodžiai taip
dažnai buvo neaiškūs, vienas kitam prieštaraujantys, grasinantys ir triumfuojantys,
atsargūs ir abejojantys.
Tačiau paskutinį žodį visuomet ištaria Dievas, ir
tik tas “nepraeinantis” žodis teis visą pasaulį ir jo istoriją.
Asmeniškai
nelabai pasitikiu šių laikų pranašų nuomonėmis ir būsimųjų nelaimių aprašymais. Tiek
jau buvusios ankstesnių amžių pranašystės, tiek šiuolaikinės, kartais pagrįstos ir
mokslo pasiekimais, pilnai neįtikina ir galiausiai pabosta, kol netgi kyla noras visiškai
į tai nekreipti jokio dėmesio.
Taip yra todėl, kad man visiškai neįdomu, nei
“kaip”, nei “kada” visa tai įvyks.
Kur kas svarbiau žinoti kitus dalykus: kad
Viešpats “yra arti”, kad Jis “jau stovi prie slenksčio”, kad naujas pasaulis jau yra
mano širdyje, kad, apsuptas laikinumo kiauto, manyje jau bręsta galutinės tikrovės
želmuo. Gera žinoti, kad mano širdies, kuri vistiek kažkada sustos, dūžiai jau skelbia
naujo, kitokio, niekuomet nesibaigiančio laiko tėkmę.
Iš tiesų mano silpnoje
širdyje jau yra ateitis, joje yra amžinybė.
Todėl visiškai neįdomu žinoti,
kas bus po to “kai visa tai įvyks”.
Jei mokame prasmingai išgyventi “šią dieną”,
žinome, kad “ateitis” jau yra prasidėjusi.
Žinoma, tai nereiškia, kad turime
užsimerkti prieš pasitaikančias nelaimes, atsiriboti nuo visko, tačiau Jėzaus “niekuomet
nepraeinantis žodis” užtikrina, jog Dievas mus pašaukė į gyvenimą ir veda į gyvenimą,
gi Evangelija šiandien kalba ne apie pabaigą, o apie pradžią… (mons. Adolfas Grušas)