Simpoziumas UNESCO: „Auklėjimas yra kelias link meilės“.

Tokia buvo Nuolatinės Šventojo Sosto misijos, kartu su jėzuitų Fordham universitetu Niujorke, UNESCO organizacijoje surengto simpoziumo tema. Trumpai perteikiame Šventojo Sosto misijos vadovo arkivyskupo Francesco Follo mintis apie krikščionišką auklėjimą.

Anot arkivyskupo Follo, katalikiškas auklėjimas remiasi visuotinėmis antropologinėmis prielaidomis, priimtinomis taip pat kitų konfesijų ir kitų religijų tikintiesiems bei netikintiesiems. Žymaus ugdytojo šventojo kunigo Bosco žodžiais tariant, katalikiškas auklėjimas turi ugdyti „garbingus piliečius ir gerus krikščionis“. Dar kitais žodžiais sakant, katalikiškas auklėjimas turi ugdyti žmogų gyventi pagal dvigubą teisingumą. Viena vertus, pagal tą teisingumą, kuris buvo parodytas Jėzaus Kristaus ir kuris veda į šventumą, antra vertus, pagal socialinį teisingumą, be kurio irgi neįmanomas bendro gėrio ir visuomenės gerovės realizavimas. Katalikiškas auklėjimas turi pasitarnaut žmogaus atsivėrimui tiek Dievui, tiek kitam žmogui.

Krikščioniška pedagogika, teigė arkivyskupas Follo, yra meilės pedagogika. Čia žodis „meilė“ nereiškia tik emociją, jausmą, tačiau sąmoningą ir nuo mūsų proto galios neatskirtą savęs dovaną. Žinoma, auklėtojas pats turi būti persmelktas krikščioniškos dvasios, būtent ji turi motyvuoti auklėtojo nuoširdumą ir pagarbą kitam, jo veiksmus ir priimamus sprendimus nelengvame auklėjimo darbe. Mokytojas tokiu yra ne todėl, kad yra vyresnis ar pažysta daugiau sąvoku, bet ypač dėl savo brandumo, pridūrė nuolatinis Šventojo Sosto atstovas.

Taigi, krikščioniškas auklėjimas turi ugdyti protą, padedant jam atkleisti pažinimo, mokslų, literatūros, galiausiai, gyvenimo turtus. Bet taip pat, o gal ir pirmoje vietoje, padėt protui kritiškai suvokt tikėjimą.

Krikščioniškas auklėjimas turi ugdyti sugebėjimą mylėti ir užmegzti draugystės ryšius, sužadinti auklėjamojo širdį bei protą ir pakloti juose prielaidas teigiamiems, protingiems, stipriems ir ilgalaikiams ryšiams.

Krikščioniškas auklėjimas, galiausiai, bus pilnas, jei išmokys atsigręžti į Kūrėją ir padės asmeniui suvokt egzistencijos pilnatvę.

Tad krikščioniškas auklėjimas turi suteikti intelektualines žinias, išugdyti kritišką mąstymo būdą, bet taip pat ir atvirumą bei sugebėjimą užmegzti žmogiškus ryšius.

Grįždamas prie religinio aspekto, arkivyskupas Follo dar kartą pabrėžė, kad geras religinis auklėjimas nesusideda vien iš etiškų sprendimų ar didelių idėjų mokymo, tačiau svarbiausia čia – išmokyt susitikt su Jėzaus Kristaus Asmeniu ir Jį sekti, atsakyt į nesibaigiančią Jo meilę, padaryt visą savo gyvenimą meilės atsakymo Dievui veiksmu. Tai yra galutinė krikščioniško auklėjimo dimensija. (rk)