Bendrosios audiencijos metu Popiežius kalbėjo apie šv. Paulių.
Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius
Benediktas XVI jiems dar kartą kalbėjo apie šv. Paulių. Šiam, vienam pagrindinių ankstyvosios
Bažnyčios personažų, popiežius skyrė jau trečią katechezę. Dviejose ankstesnėse, prieš
dvi savaites ir prieš savaitę, buvo kalbama apie Pauliaus gyvenimą ir keliones bei
apie Jėzų Kristų Pauliaus mokyme. Dabar, trečioje katechezėje Popiežius priminė Pauliaus
mokymą apie Šventąją Dvasią.
Žinome, ką šv. Lukas sako apie Šventąją Dvasią
Apaštalų Darbuose apraydamas Sekmines. Sekminių dvasia įkvėpė misionieriško užsidegimo
ir paskatino liudyti pasauliui Evangeliją. Ir iš tiesų, Apaštalų Darbų knyga pasakoja
apie apaštalų veiklą pirmiausia Samarijoje, paskui – pajūrio srityje, o dar vėliau
– link Sirijos. Daug vietos Apaštalų Darbuose skirta didžiosioms šv. Pauliaus kelionėms.
Tačiau šv. Paulius apie Šventąją Dvasia kalba šiek tiek kitaip. Jis nesiriboja vien
tik Šventosios Dvasios veikimo dinaminiais aspektais, bet analizuoja jos veikimą tikinčio
žmogaus gyvenime, jo asmeninėje tapatybėje. Kitaip tariant – Paulius kalba ne apie
Šventąją Dvasią, kuri įkvepia tikinčio žmogaus veikimą, bet apie Šventąją Dvasią,
kuri yra krikščionyje. Paulius sako, kad ventoji Dvasia gyvena mumyse. Laiške Romiečiams
skaitome: „Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties
įstatymo... Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet
gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rm 8, 2.15). Taigi matome,
kad dar prieš imdamasis veiklos, krikščionis jau yra turtingas ir vaisingas savo viduje,
kad Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų dėka jis yra Dievo vaikas. Štai iš kur mūsų
orumas ir kilnumas: mes nesame tik sukurti pagal Dievo paveikslą, bet taip pat esame
Dievo įvaikinti.
Paulius mus moko taip pat tiko svarbaus dalyko. Jis sako,
kad nebūtų įmanoma tikra malda, jei mumyse nebūtų Šventosios Dvasios. Tame pačiame
laiške Romiečiams skaitome: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome,
ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais.
Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“
(Rm 8, 26-27). Šituo tarsi norėta pasakyti, kad Šventoji Dvasia yra mūsų sielos siela,
pati giliausia ir svarbiausia mūsų būties dalis, iš kurios nuolat kyla į Dangų mūsų
malda.
Svarbus dar vienas Pauliaus mokymui būdingas dalykas: Šventosios Dvasios
ir meilės ryšys. Paulius sako: „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų
širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rm 5,5). Šventoji Dvasia tarsi sinchronizuoja
mūsų širdies plakimą su Kristaus širdimi. Ji skatina mus gyventi dieviškojo gyvenimo
ritmu. Kalbėdamas apie įvarius Šventosios Dvasios veikimo vaisius, Paulius meilę mini
pirmoje vietoje.
Galiausiai, pasak Pauliaus, jau šiame gyvenime mūsų gaunamos
Šventosios Dvasios dovanos yra tarsi užstatas, tarsi dalis to didžiojo palikimo, kuris
mūsų laukia amžinybėje. Šventoji Dvasia jau dabar mus nukreipia į didžiąsias meilės,
džiaugsmo, bendrystės ir vilties vertybes, kurių pilnatvė mūsų laukia ateity. (jm)