Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti
su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus
sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi
ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia,
Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo
gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra
skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau
jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo
iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.
(Mk 12, 38-44).
ATIDUOTI SAVE
Šio sekmadienio Evangelijos
ištraukoje aprašyta scena Morkus baigia pasakojimą apie Jėzaus veiklą ir mokymą Jeruzalės
šventykloje. Viskas prasidėjo nuo Išganytojo pasipiktinimo, pamačius šventovės rimtį
išniekinančią prekyvietę, kurią globojo šventovės kunigai ir vyresnieji, vėliau Jis
kalbėjo apie Jeruzalės valdančiųjų veidmainystę, kurią pastarieji mėgino pridengti
savo priklausomybe religijai ir ištikimybe šventyklai, kaltino Rašto aiškintojus ir
sadukiejus už jų pasipūtimą ir puikybę, viską baigdamas tikrų tikėjimo vertybių išaukštinimu,
pasinaudodamas pavyzdžiu vargšės moters, metančios porą smulkių pinigėlių į šventyklos
aukų skrynią. Susitikimas su Dievu įvyksta ne kultūrinėse ar institucinėse erdvėse,
bet vargšėje širdyje, kuri yra visiškai atvira ir atsidavusi Dievo malonės veikimui…
Tos
dvi monetos, krintančios į aukų dėžę, yra kažkas nuostabaus, švaraus ir nešančio ramybę.
Galbūt,
kas nors paskys, kad tai gryna poezija, ir verčiau reiktų kalbėti apie rimtas Bažnyčios
ir visuomenės problemas, tačiau esu įsitikinęs, kad visos problemos pirmiausia ir
yra sprendžiamos žmogaus širdyje. Ko gero, ir Jėzus tą dieną buvo pavargęs ir pasakęs
visas rimtas kalbas, kuomet, sėdėdamas netoli aukų skrynios, savo mylinčia širdimi
pamatė šią vargšę moterį.
Kas iš tiesų buvo ta, kurią taip išaukštino mūsų
Viešpats?
Dažnai, kam nors aukodami, žmonės nori būti girdimi. Tam tinka viskas:
iškilmingi koncertai, nufilmuoti širdį jaudinantys vaizdai, išdidžiai ant riešo nešiojamos
plastmasinės apyrankės… Svarbu tik, kad visi žinotų apie mūsų “gerumą”, nors to tikrojo
gerumo, kai reikia pačiam aukoti save, galbūt, pritrūksta mūsų pačių namuose.
Vargšė
moteris nenorėjo reklamos. Ji nedrąsiai prisiartino prie aukų skrynios ir tyliai sušnibždėjo,
kokią auką rengiasi įmesti į skrynią. Varginga auka, kaip ir pati moteris, ir aukas
užrašančio kunigo veide tikriausiai pasirodė pasigailėjimo šypsena: kaip ši moteris
nesupranta, kad šventyklai reikia daug pinigų, norint padengti visas numatomas išlaidas…
Moters
laimei, šalia buvo Jėzus, kuris pastebėjo ir įvertino tą materialiai nereikšmingą
auką, išgirdo tylų dviejų monetų skambesį. Taip ši moteris visiems laikams įėjo į
Evangeliją, mažųjų, nežinomųjų, neatpažįstamųjų, kurie yra didingi Dievo akyse, knygą.
Biblijos
komentatoriai pastebi, jog moteris įmetė du pinigėlius, kai tuo tarpu tikrai galėjo
aukoti vieną, o kitą pasilaikyti sau. Jei ji būtų paklaususi patarimo kokį nors finansų
ekspertą ar dvasinio gyvenimo žinovą, jie tikrai būtų patarę jai nepersistengti, bet
verčiau pasirūpinti savimi, nes geram darbui pakanka ir geros intencijos.
Laimei,
moteris nesikreipė į jokį žinovą. Ji pati sugebėjo suprasti, kad šiuo atveju skaičiuoti
nėra jokio reikalo.
Vargšė moteris atidavė daugiau, negu bet kas kitas, nors
daugelis aukojo gausiai, o jos auka neturėjo beveik jokios praktiškos vertės.
Jėzaus
skaičiavimu turtą nusakantys skaičiai yra reikšmingi, bet ne tuo, kiek to turto yra,
bet kaip jis buvo gautas. Dievas skaičiuoja, ne kiekį, o vertę. Šia prasme davusieji
daug iš tiesų paaukojo mažiau už vargšę našlę, nes atidavė tik dalį to, kas jiems
nereikalinga, ko turi pernelyg daug.
Deja, šį skirtumą suprato vien tik Jėzus…
Duoti
tai, ką turime, sugebame visi, tuo tarpu “mažutėliai” sugeba duoti ir tai, ko neturi,
nes jie atiduoda patys save.