90 metų nuo Verdeno mūšio. Popiežiaus Benedikto XVI laiškas

Verdeno mūšis, kuriame 1916 metais susikovė Vokietijos ir Prancūzijos kariuomenės, buvo vienas iš reikšmingiausių I Pasauliniame kare. Vieniems jis yra patriotizmo ir herojiškumo, kitiems, tuo tarpu, visiškos karo beprasmybės liudijimas. Šio mūšio, dažnai vadinamo „Verdeno pragaru“, metu atsiskleidė visas „modernaus“ karo baisumas. Istorikai jo pradžia laiko 1916 metų vasario 21 dieną ir sekančių 10 mėnesių laikotarpiu, po daugybės iliuziškai sėkmingų atakų ir kontratakų, milijonų paleistų sviedinių, Verdeno apylinkėse žuvo apie 300 000 prancūzų ir vokiečių karių. Dar šimtai tūkstančių buvo sužeisti, daugybė iš jų tapo karo invalidais. Dešimtys tūkstančių liko neatpažinti ar laikomi dingusiais. Baisioje kovoje dėl kelių kilometrų ar net metrų žemės galiausiai nė viena pusė neįgydavo pranašumo ir likdavo ten, kur ir buvo. Šios skerdynės paliko neišdildomą atminimą ne tik šiame mūšyje dalyvavusiems ir išgyvenusiems, bet ir daugybei ateinančių kartų.

Šiandien stengiamasi, kad šio, kaip ir kitų mūšių, atminimas nekeltų neapykantos ir susipriešinimo jausmų, tačiau verstų iš tikro suprasti taikos vertę. Apie tai kalba popiežiaus Benedikto XVI laiškas, skirtas Verdeno vyskupui, kuris vadovaus šios karo tragedijos atminimui skirtoms pamaldoms.

Kartu su visais jungiuosi į bendrą maldą, - rašo Šventasis Tėvas, - ir meldžiu Dievo taikos dovanos bei vis didesnio Prancūzijos ir Vokietijos broliško sutarimo, dėl kurio mūšių laukuose už tėvynę gyvybę paaukojusių žmonių mirtis nebūtų visiškai beprasmė. Verdenas yra tamsus Europos kontinento istorijos momentas, kuris negali būti užmirštas. Jis turi likti visų europiečių atmintyje tam, kad tai niekad daugiau nepasikartotų, kad tautų tarpusavio santykiai būtų pagrįsti ne prievarta, o draugiškumu ir solidarumu. Tegu ypač tautų ir valstybių jaunosios kartos pasimoko iš istorijos ir, dėka krikščioniškų šaknų bei vertybių, kuria broliškus tarpusavio santykius.

Verdenas, - tęsia popiežius, - taip pat yra dviejų didžių Europos tautų, kadaise priešų, susitaikymo simbolis. Tai primena ir jo apylinkėse pastatytas monumentas, kuriame kartu, nepriklausomai nuo tautybės, ilsisi tuoj po karo pradėti rinkti tūkstančių žuvusiųjų palaikai. Ant šio monumento fasado yra viską apibendrinantis užrašas – „Pax - Taika“. Į susitaikymą yra kviečiamos visos pasaulyje kariaujančios pusės; tik susitaikymas, abipusis atleidimas leidžia kurti ateitį, turėti viltį ir gyventi ilgalaikėje taikoje. Susitaikymas turi būti vienas iš politikos kriterijų, tai įgyvendinti yra Europos ir viso pasaulio tautų valdančiųjų atsakomybė. (rk)