Šventasis Sostas ragina spręsti šalies viduje perkeltų žmonių problemas

Arkivyskupas Celestino Migliore, Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje, paskatino valstybių atstovus aktyviau spręsti „perkeltų šalies viduje“ (angl. – Internally displaced persons, IDP‘s) asmenų problemas.

Tarptautinėje ir valstybių nacionalinėse teisės sistemose yra pakankamai gerai išvystytos ir apibrėžtos „pabėgėlio“ ir „prieglobsčio“ sąvokos. Pabėgėliais vadinami žmonės, kurie dėl religinio, politinio, socialinio ar kitokio persekiojimo buvo priversti palikti savo gimtąją šalį. Prieglobsčio sąvoka, tuo tarpu, išreiškia apsaugą, kurią pabėgėliui suteikia jį priglaudusi šalis. Ta apsauga gali būti įvairi – tai, visų pirma, gerbti pabėgėlio žmogaus teises, o vėliau leisti pasilikti ir integruotis į visuomenę, sudaryti sąlygas grįžti į gimtąją šalį ar išvykti į trečią šalį. Pabėgėlio teisės, apsauga bei procedūros yra įtvirtintos 1951 metų Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso. Vėliau svarbūs papildymai įrašyti 1967 metų protokole „dėl pabėgėlių statuso“. Konvenciją ir minėtą protokolą yra pasirašiusios virš 140 pasaulio valstybių. Lietuvoje šie teisės aktai buvo ratifikuoti 1997 metais. Tarptautinės pabėgėlių teisės nuostatų įgyvendinimu rūpinasi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) institucija.

Tačiau patirtis parodė, kad „pabėgėlių“ ir „prieglobsčio“ kategorijų nepakanka – milijonai žmonių dėl karo ir persekiojimų buvo priversti palikti savo gyvenamąją vietą, tačiau nekirto savo gyvenamosios šalies sienų ir todėl, neturėdami oficialaus „pabėgėlio“ statuso, lieka neginami tarptautinės teisės. Atsižvelgiant į jų beviltišką padėtį, jau seniai diskutuojama ir ieškoma galimybių kaip jiems padėti.

Šventojo Sosto atstovas pažymėjo pažangą teisinių rėmų, skirtų „šalies viduje perkeltų“ asmenų apsaugai, kūrime, tačiau pažymėjo, jog teisinė sistema nebus realiai veikianti be tarptautinio bendradarbiavimo ir politinės valios šiuo klausimu.

Arkivyskupas Migliore taip pat išsakė kelias pastabas dėl nerimą keliančio „pabėgėlio“ sąvokos nuvertinimo, vis sunkesnio prieglobsčio gavimo ir kai kurių valstybių tendencijų nesilaikyti tarptautinės pabėgėlių teisės, pakeičiant ją nacionaliniais įstatymais arba kelių šalių susitarimais.

Galiausiai arkivyskupas Migliore pridūrė, jog persekiojimams pasibaigus ir žmonėms grįžtant į savo paliktus namus, yra būtinas glaudus visų atsakingų tarptautinių ir nacionalinių institucijų bendradarbiavimas siekiant atkurti socialinę ir ekonominę infrastruktūrą jų grįžimo vietose. Tik tada tas sugrįžimas bus iš tikro saugus ir ilgalaikis. (rk)