Sekmadienio vidudienio susitikimas. Popiežius paragino melstis už Gazos gyventojus.
Sekmadienį prieš vidudienio maldą sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI priminė
šiomis dienomis švenčiamą mirusiųjų tikinčiųjų minėjimo aštuondienį. Tai puiki proga
malda prisiminti mūsų artimuosius ir patiems pamąstyti apie mirtį, kurią vadinamoji
„gerovės visuomenė“, besirūpinanti tik kasdienio gyvenimo reikalais, stengiasi pašalinti
iš žmonių sąmonės. Iš tiesų juk mirtis yra gyvenimo dalis; ne tik gyvenimo pabaigos,
bet viso gyvenimo. Net jei stengiamės nekreipti į ją dėmesio, artimųjų netektis verčia
mus susidurti su mirties „problema“ ir tuomet mums atrodo, kad ji yra radikaliai priešiška,
nesuderinama su mūsų pašaukimu gyventi ir būti laimingiems.
Jėzaus į pasaulį
atnešta revoliucija pakeitė mirties prasmę. Jis tai padarė savo mokymu, o visų pirma
jis stodamas mirties akistaton. Jis savo mirtimi nugalėjo mirtį,- skelbia Velykų meto
liturgija. Vienas Bažnyčios tėvų rašo: Savąja dvasia, kuri negalėjo numirti, Kristus
numarino žmogų žudančią mirtį. (Melitonas Sardietis). Dievo Sūnus iki pat gelmių prisiėmė
mūsų žmogystę. Jis ir gimė tam, kad galėtų numirti ir išvaduoti mums iš mirties vergijos.
Laiške Žydams skaitome, kad Jėzus už visus ir kiekvieną paragavo mirties (Žyd 2, 9).
Nuo tada mirtis jau nebėra ta pati, ji jau „nenuodinga“. Per Jėzų veikianti Dievo
meilė suteikė naują prasmę visai žmogaus egzistencijai, taip pat ir mirčiai. Jei Kristuje
visas žmogaus gyvenimas yra kelionė į Tėvo namus, tai mirties valanda yra tas momentas
kuomet tai galutinai įvyksta. Kas stengiasi gyventi su Kristumi, tas mirties nebijo;
tam mirtis nebėra iš žmogaus pastangų besityčiojanti priešė, bet sesuo, už kurią,
kaip rašo šv. Pranciškus savo Kūrinijos giesmėje, reikia šlovinti Viešpatį: „Šovė
Tau, Viešpatie, už seserį mūsų kūno mirtį“. Kūno mirties nereikia bijoti, nes ar gyvename
ar mirštame, visada priklausome Kristui. Tikra mirtis, kurios reikia bijoti, tai sielos
mirtis. Nes kas miršta slegiamas mirtinos nuodėmės, nesigailėdamas, užsidaręs ir išdidžiai
atmesdamas Dievo meilę, tas pats save pašalina iš gyvybės karalystės.
Prašykime
Viešpatį, kad švenčiausiajai Mergelei Marijai ir šventajam Juozapui užtariant, suteiktų
mums malonę ramiai pasiruošti iškeliavimui iš šio pasaulio, su viltimi, jog amžinai
gyvensime kartu su Juo, su visais šventaisiais ir mūsų mirusiais artimaisiais.
Vidudienio
maldos susitikimo pabaigoje Popiežius visus paraginimo melstis už taiką Šventojoje
Žemėje, visų pirmą Gazos ruože.
Labai susirūpinęs seku žinias apie pablogėjusią
padėtį Gazos ruo˛e ir trokštu paliudyti savo artumą smurtą kenčiantiems
civiliams gyventojams. Raginu visus kartu su manimi melstis, kad visagalis ir gailestingas
Dievas suteiktų savo šviesos Izraelio ir palestiniečių vyriausybėms, o taip pat vadovams
šalių, kurios yra labiausiai atsakingos už tą regioną, idant liautųsi tekėjęs žmonių
kraujas, būtų suteikta humanitarinė pagalba ir kuo greičiau prasidėtų tiesioginės,
rimtos ir dalykiškos derybos. (jm)