Popiežius auko Mišias už mirusius kardinolus ir vyskupus.

Šiomis dienomis Visų Šventųjų iškilmė ir visų mirusių tikinčiųjų minėjimas mums padėjo medituoti apie visų mūsų žemiškos piligrimystės tikslą. Alsuodami ta pačia dvasine atmosfera šiandien susibūrėme prie Viešpaties altoriaus aukoti Mišių už kardinolus ir vyskupus, kuriuos Dievas pasišaukė pas save per pastaruosius vienerius metus.

Minėdami šių mūsų tikėjimo brolių vardus, mes prisimename Krikštą, kuriuo paženklinti jie, kaip kiekvienas krikščionis, tapo šventųjų bendruomenės nariais. Gyvenimo pabaigoje, mirtis iš mūsų atimą viską kas žemiška, bet neatima malonės ir tos sakramentinės žymės, kurios dėka mes esame neatsiejamai sujungti su mūsų Viešpaties ir Išganytojo velykiniu slėpiniu. Nusimetęs viską kas žemiška ir apsivilkęs Kristumi, pakrikštytasis žengia per mirties slenkstį ir stoja teisingojo ir gailestingojo Dievo akivaizdon. Idant tas baltas rūbas, kurį gavome krikšto metu, būtų švarus ir būtų nuplautos visos dėmės, tikinčiųjų bendruomenė aukoja Eucharistiją ir atnašauja maldas už tuos, kurie iškeliavo į amžinybę. Malda už mirusius yra labai kilni ir vertinga. Ja mes paliudijame savo tikėjimą prisikėlimu, kurį Šventasis Raštas, ir visų pirma Evangelija, mums apreiškė.

Savo homilijoje Popiežius paminėjo Mišių pirmajame skaitinyje girdėtą pranašo Ezekielio viziją apie tremtyje palaidotųjų išdžiūvusius kaulus. (Ez 37, 1-14) Šie įspūdingi Biblijos puslapiai gali būti interpretuojami dviem būdais. Pirmiausia jie kalba apie į Babiloniją ištremtos Izraelio tautos viltį. Tremtiniai yra priversti laidoti savo artimuosius toli nuo tėvynės, svetimoje žemėje. Tačiau pranašo lūpomis Viešpats paskelbia, kad šitas siaubas greit pasibaigs, kad ištremtieji galės sugrįžti į Izraelio žemę. Iš kapų besikeliančių, atgyjančių ir kelionėn besiruošiančių kaulų vizija byloja apie tautoje atgyjančią viltį sugrįžti į tėvynę. Tačiau Ezekielio pranašystė, šlovinanti Visagalį Dievo Žodį, kuriam nėra neįmanomų dalykų, kartu yra svarbus žingsnis į tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Šis tikėjimas pasieks kulminaciją Naujajame Testamente. Žiūrint iš Kristaus prisikėlimo perspektyvos, Ezekielio pasakojimas apie išdžiuvusius kaulus tampa visuotiniu simboliu, bylojančiu apie visą žemėje keliaujančią ir mirties jungą traukiančią žmoniją. Įsikūnijęs Dievo Žodis, apsigyvenęs pasaulyje, atnešė gerąją amžino gyvenimo naujieną.

Mišių Evangelijoje girdėjome evangelisto Jono užrašytus Viešpaties maldos žodžius: Amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. (Jn 17, 3) Šie žodžiai aidi maldoje tikinčiųjų bendruomenės, žinančios, jog Viešpaties apreikštasis Dievo vardas lygus amžinama gyvenimui. Kas pažįsta Jėzų, pažįsta ir Tėvą. O pažinti Tėvą, reiškia – pažinti Gyvybės, Šviesos ir Meilės šaltinį.

Brangieji,- sakė popiežius Benediktas XVI,- dėkojame Dievui, kad leido pažinti savo vardą šiems broliams kardinolams ir vyskupams, už kuriuos šiandien meldžiamės. Kiekvienas iš jų buvo pašauktas sau pritaikyti ir gyvenimu paliudyti apaštalo Pauliaus žodžius: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21). Melskimės, kad Viešpats leistų jiems pasiekti kiekvieno jų trokštąjį tikslą.

* * *

Nuo praėjusių metų iki šių metų Vėlinių, visame pasaulyje mirė 8 kardinolai ir 124 vyskupai. Pernai gruodžio 8 dieną mirė vokietis kardinolas Leo Scheffczyk; šiemet sausio 19 dieną mirė Okeanijos ganytojas kardinolas Pio Taofinuu; gegužės 1-ąją - argentinietis kardinolas Raul Francisco Primatesta; liepos 13-ąją – buvęs Madrido arkivyskupas kardinolas Angel Suquia Goicoechea; rugpjūčio 1 dieną mirė vienas pagrindinių ekumeninio judėjimo vadovų, olandas kardinolas Johannes Willebrands; rugsėjo 29-ąją – kanadietis kardinolas Louis-Albert Vachon; spalio 13-ąją – ilgametis Popiežiaus namų prefektas kardinolas Dino Monduzzi ir spalio 18-ąją mirė italas kardinolas Mario Francesco Pompedda.

Tarp per pastaruosius metus mirusių 124 vyskupų dera prisiminti vasario 21 dieną mirusį lietuvių kilmės amerikietį arkivyskupą Paulių Kazimierą Marcinkų, daug metų tarnavusį Vatikane. Paulius Marcinkus buvo pirmųjų popiežiaus Pauliaus VI kelionių į užsienį organizatorius, vėliau – Šv. Sosto finansinių reikalų tvarkytojas ir galiausiai Vatikano Miesto Valstybės valdytojas. (jm)