Vėlinių Evangelija ir homilija

Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. (Jn 6, 37– 40).

KELIAS AMŽINYBĖN

Mūsų atmintyje Vėlinės visuomet susijusios su degančiomis žvakutėmis, sutvarkytais kapais, gėlėmis, žmonėmis, palengva einančiais kapinių takeliais…

Tą dieną žmonės ateina į kapines, kad, noromis ar nenoromis, stotų prieš mirties paslaptį. Ši paslaptis jaunimui tėra tik teoriniai svarstymai, kiek drumsčiantys bendrą gyvenimo džiaugsmą. Jiems atrodo, kad visos apeigos ir mirusiųjų prisiminimas tėra senovinės tradicijos, o nebylus skausmas, praradus brangų asmenį, dažnai lieka nesuprantamas. Taip atsitinka ir todėl, kad mūsų pamišėliško skubėjimo laikais apie mirtį kalbama mažai ir blogai. Žvelgiant iš vienos pusės, vakarieniaudami prieš televizoriaus ekraną, regime žudynių ir nusikaltimų vaizdus, kai mirtis yra kruvina, susijusi su iškreiptais veidais ir visuomet atrodo atstumianti. Kita vertus, vis dažniau girdime raginimus šaipytis iš mirties, importuojant mūsų papročiams svetimas šventes, tuo būdu mėginant užsimerkti prieš mirties būtinybę.

Vis dėlto žmogui, susidūrusiam su mirtimi, palydėjusiam per mirties slenkstį mylimą asmenį, tokia pozicija negali būti priimtina. Tokie žmonės labai rimtai mąsto apie mirtį, dar daugiau – pastangos išspręsti mirties paslaptį suteikia prasmę jų gyvenimui. Požiūris į savo paties mirtį, subrendęs ir tolimas nuo prietarų, yra gyvenimo paslapties sprendimo pradžioje.

Mes visi turėsime mirti… Apie tai mąstant, ne vieno širdyje kyla pasipiktinimas ir priešiškumas. Jei mums patiems būtų leista pasirinkti mirties valandą, tikriausiai, to niekuomet nepadarytume. Šis pyktis, susidūrus su mirtimi, atskleidžia mūsų būties esmę, paslaptį, kuria esame mes visi. Mes visi trokštame gyventi…

Jėzus Kristus mums neša gerą žinią apie mirtį, apie tą visiems privalomą paslaptingą susitikimą. Mūsų mirtis – tai vartai, per kuriuos įeidami, mes pasiekiame giliausią savo būties esmę, nes patys svarbiausi dalykai nematomi mūsų akims. Išganytojas kalba mums apie nemirtingumą, leidžia suprasti, kad visas mūsų žemiškasis gyvenimas – tai pastangos suvokti žaidimo taisykles, atrasti lobį. Mes, išvydę šį pasaulį, dar tik vystomės, kad suaugtume amžinybei. Tik tada įstengiame suprasti, jog iš tiesų labiau esame tokie, kokiais save įsivaizduojame, o ne tokie, kokie iš tiesų esame. Dar daugiau: savo kasdienybe mes niekaip neįstengiame pripildyti amžino pilnatvės troškimo, kurį nešiojamės savo širdyje.

Išganytojo kelias per rūpesčius, kančią ir mirtį į prisikėlimą ir garbę mums patvirtina, jog mūsų gyvenimas nuolat tęsiasi, klesti, auga. Mes esame laisvi ir galime siekti to, kas prašoka mūsų “aš”. Mes galime eiti pirmyn, mums leidžiama sustoti, netgi atsisakyti tų ieškojimų, tačiau galime būti tikri, jog esame lydimi Dievo meilės. Netgi pragaras – kaip paradoksaliai tai beskambėtų – yra Dievo pagarbos žmogui ženklas. Mes trokštame, kad jis būtų tuščias ir žinome, kaip Dievas rūpinasi, kad visi žmonės galėtų būti išgelbėti, tačiau jau dabar mums yra duotos nepaprastos galimybės.

Todėl Vėlinių diena yra proga žmogui susimąstyti apie amžinybę, kuri jau yra prasidėjusi jo gyvenime. Mes neprivalome su neišaiškinama baime laukti mirties ar bet kuria kaina stengtis jos išvengti. Kur kas svarbiau yra giedru žvilgsniu matyti savo gyvenimą, stengiantis suvokti tai, kas svarbiausia – savo pačių geriausiąją dalį.

(Mons. Adolfas Grušas)