Popiežius vadovavo Visų Šventųjų iškilmės Mišioms ir vidudienio maldai.
Šiandien liturgija mus kviečia dalytis su šventaisiais dangaus džiaugsmu,- kalbėjo
Šv. Tėvas. Šventieji nėra kažkokia siaura išrinktųjų kasta. Šiandien liturgija mus
kviečia pakelti akis į tą didžiulę nesukaitomą minią, kuriai priklauso ne tik pripažinti
šventieji, bet visų laikų ir visų tautų pakrikštytieji, kurie stengėsi ištikimai ir
su meile vykdyti Dievo valią.
Kas yra šventumas? Norint pasiekti šventumą,
nereikia daryti nepaprastus darbus ar būti apdovanotais nepaprastomis charizmomis.
Reikia, paprasčiausiai, sekti Kristų, klausyti jo ir be baimės jam tarnauti. Kas juo
pasitiki ir nuoširdžiai jį myli, tas sutinka mirti kaip į dirvą beriamas kviečio grūdas.
Iš Bažnyčios patirties juk žinome, kad visi šventumo siekimo būdai, visi į šventumą
vedantys keliai, neišvengiamai eina ir Kryžiaus keliu. Iš istorijos taip pat žinome,
kad jokios kliūtys ar sunkumai neįstengia užkristi kelio Kristų sekantiems žmonėms.
Šventųjų biografijos pasakoja apie moteris ir vyrus, iškentėjusius neapsakomas sunkumus,
persekiojimus ir kankinystę. Ir jie viską pakėlė, jie atėjo iš didžio sielvarto,-
skaitome Apreikimo Jonui knygoje,- jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino
Avinėlio krauju.
Šventumas reikalauja nuolatinių pastangų, tačiau šventumas
visiems pasiekiama, nes jis nėra žmogaus nuopelnas, bet triskart švento Dievo dovana.
Šiandien antrajame Mišių skaitinyje apaštalas Jonas sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo
mus Tėvas... mes esame Dievo vaikai. Taigi,- sakė Popiežius,- pirmiausia Dievas mus
išsirinko, pamilo ir Jėzaus Kristaus dėka mus įsūnijo. Viskas, ką mes savo gyvenime
turime, yra Dievo meilės dovana. Kaipgi nebūti Dievui dėkingiems?
Į šventumą
vedantį kelią nušviečia Kristaus Palaiminimų šviesa. Jėzus sako: palaiminti dvasingieji
vargdieniai, palaiminti, kurie liūdi, kurie alksta ir trokšta teisybės, palaiminti
romieji, gailestingieji, tyraširdžiai ir taikdariai, palaiminti persekiojamieji dėl
teisybės. Iš tiesų tikrasis palaimintasis yra jis pats, Jėzus. Jis mums rodo palaiminimų
kelią ir kviečia juo sekti. Jei sugebame jį priimti ir eiti jo nurodytu palaiminimų
keliu, ir mes tampame palaimintais, ir mes dalyvaujame jo šventume.
Mišioms
Šv. Petro bazilikoje pasibaigus, trečiadienio vidudienį Šv. Tėvas, drauge su Šv. Petro
aikštėje buvusiais maldininkais, kalbėjo Viešpaties Angelo maldą. Šia proga sakytoje
trumpoje kalboje, Popiežius priminė Visų Šventųjų iškilmės ryšį su rytojaus dieną
po jos švenčiamomis Vėlinėmis – mirusių tikinčiųjų minėjimo diena.
Šios dvi
šventės mus skatina mąstyti apie amžiną gyvenimą, skatina mąstyti apie žmogaus likimą.
Ar amžinasis gyvenimas šiuolaikiniam žmogui dar ką nors reiškia? Šiais laikais, labiau
negu praeityje, žmogus taip pasinėręs į kasdienio gyvenimo rūpesčius, kad jam kartais
sunku suprasti, jog Dievui priklauso pagrindinis vaidmuo istorijoje ir mūsų pačių
gyvenime. Bet, antra vertus, žmogus gyvena viltimi, siekia didelių dalykų, gyvena
nenumaldomu teisingumo, tiesos ir laimės troškimu. Ypač artimų žmonių mirties paslapties
akivaizdoje daugelis puoselėja viltį su jais susitikti amžinybėje.
Mums, krikščionims,-
kalbėjo Popiežius,- amžinas gyvenimas nėra tik dabartinio gyvenimo tąsa, bet nauja
egzistencijos kokybė, visiškai pasinėrusi Dievo meilėje. Amžinybė gali būti išgyvenama
jau dabar, šiame gyvenime, kai malonės dėka dvasia vienijamės su Dievu, visko kas
gyva šaltiniu ir pagrindu. Viskas praeina, viskas keičiasi, tik Dievas liekas visados
tas pats.
Džiugiai išgyvendami šventųjų bendravimo slėpinį, kelkime akis į
mūsų tikslą – susitikimą su Dievu. Melskimės už mūsų artimuosius ir už visus mirusiuosius,
ypač tuos, kuriems labiausia reikia Dievo gailestingumo. (jm)