Visų Šventųjų iškilmės homilija

Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių.

 
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: ,,Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. (Apr 7, 2-4.9-14)

VISI ŠVENTIEJI

Norėdami geriau suvokti Visų Šventųjų iškilmės prasmę, tikriausiai turėtume patirti palengvėjimo jausmą: visa laimė, kad pasaulyje yra šventųjų.

Visų Šventųjų iškilmė reiškia, kad pasaulyje gyvena ne vien tik savanaudžiai ir pikčiurnos. Jame yra vietos taip pat ir šventumui, skaistumui, tyrumui. Ir tokių žmonių yra tiek, kad jų neįmanoma net suskaičiuoti.

Tiesa, pirmajam šios dienos Mišių skaitinyje iš Apreiškimo knygos minimas šimto keturiasdešimt keturių tūkstančių skaičius, tačiau visi Šventojo rašto komentatoriai sutinka, kad tai tik simbolinė išraiška, kurios neįmanoma nusakyti konkrečiais dydžiais.

Taip yra ir todėl, kad šventieji, ar bent jau didžioji jų dalis, neturi jų šventumą patvirtinančių dokumentų.

Netgi Bažnyčia, kuri kartas nuo karto paskelbia vieną ar kitą asmenį palaimintuoju arba šventuoju, tai padaro tik tada, kai šis žmogus jau liovėsi vaikščioti šios žemės keliais.

Šventasis nebūtinai ir tikriausiai, be jokios abejonės, nėra žmogus, apdovanotas išskirtiniais titulais, valstybiniais atžymėjimais, ir tikrai ne visuomet “monsinjoro” ar “ekscelencijos” vardas reiškia išskirtinį gyvenimo kilnumą.

Tačiau šios dienos iškilmė primena mums, kad žemėje yra šventųjų, ir, nors jų nepažįstame, jų dėka pasaulyje yra šiek – tiek ramiau.

Tikras šventumas nereikalauja dėmesio. Tikri šventieji dažnai per gyvenimą praeina nepastebėti, jiems nereikia, kad kas nors stebėtųsi jų atliekamais darbais.

Kaip tik jų dėka išlaikomas Bažnyčios autoritetas, kurį taip da˛nai stengiasi, kad ir nesąmoningai, sugriauti įvairaus plauko rėksniai. Dažnai nesuvokiama, kad Bažnyčia tuo daugiau rizikuoja prarasti, kuo daugiau organizuoja iškilmingų datų minėjimų, primena savo nuopelnus, kalba apie tai, kiek daug yra nuveikusi, ir pamiršta būti kartu su žmonėmis.

Šventieji moka būti nuošalyje ir likti savimi. Jų visi laukia, nes jie nesiveržia į pirmąsias. Šventieji nesako iškilmingų kalbų, neskelbia oficialių pareiškimų, niekam neduoda ir nesisiūlo duoti interviu. Kita vertus, jokiam žurnalistui neateitų į galvą imti interviu iš žmogaus, kuris tėra padaręs vieną vienintelį stebuklą, vadinamą garbingu gyvenimu.

Mes visi priklausome nuo tų, paprastų, kuklių, tylių, nepastebimų žmonių gyvenimo, jų pastangų, maldos…

Tai motina, per visą dieną besidarbuojanti laukuose, o paskui besirūpinanti savo vaikais, žmogus, ryžęsis ir radęs savyje drąsos atleisti, kambarinė, besidarbuojanti viešbutyje, mokytojas, iš kurio pastangų dažnai juokiamasi, tačiau, nežiūrint to, jis stengiasi visa, ką žino ir kaip sugeba, perduoti savo mokiniams, gydytojas, vakare pavargęs grįžęs namo, bet galvojantis ne apie priimtų pacientų skaičių ir gautą honorarą, bet išgyvenantis pacientų ligą, gatvių valytoja…

Kiek daug pasaulyje gerų, garbingų ir padorių žmonių!

Suvokti Visų Šventųjų iškilmę galima tik tada, kai suprantame, kad šventieji – ne vien tie žmonės, kuriuos tokiais kas nors pavadino. Šventumas nėra privilegija, bet kiekvieno žmogaus tikslas.

Tapti šventu – nereiškia daryti visą pasaulį stebinančius darbus. Šventiesiems būdingas ne išskirtinumas, bet normalumas. Šventieji moka tinkamai išgyventi kasdienybę, parodo savo patyrimą kasdieniniuose rūpesčiuose, o drauge kitaip įvertina visa tai, ką sutinkame kasdien.

Šventumas ir kasdienybė… Atrodytų, jog tai nesuderinama, tačiau, geriau pagalvojus, suprasime, kad kaip tik tokiu būdu pasaulis ir daro pirmuosius žingsnius į Dievo karalystę, kur nėra blogio, bet viešpatauja ramybė ir tiesa.

(Mons. Adolfas Grušas)