XXX eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46-52)

MINIA

Tikriausiai, akląjį elgetą Bartimiejų pagirtų šiuolaikiniai verslo mokytojai. Tiesa, galima sakyti, jog tai nenuspėjamas, nekontroliuojamas žmogus, tačiau jis nepasiduoda, nesutinka su jį ištikusia nelaime ir net tuomet, kai jį supanti minia pataria neišsišokti, būti savo vietoje, su tuo nesutinka ir veržiasi pirmyn, numesdamas šalin savo vargingus skudurus.

Bartimiejus sugeba pasinaudoti vienintele jam pasitaikiusia nepaprasta galimybe. Jis jos nepražiopso, nepasiduoda kitų nuomonei, bet stengiasi mąstyti savo galva. Elgeta supranta, jog šalia yra Jėzus, vienintelis, galintis grąžinti jam akių šviesą.

Atrodo, kad Bartimiejus matė daug daugiau, nei jį supanti minia. Jis, būdamas aklas, savo širdimi išvydo kelią, leidusį neklystant prisiartinti prie Jėzaus ir parpulti Jam po kojomis, pajusti Tą, kuris, kalbant nuostabiais laiško Žydams žodžiais, sugeba atjausti nežinančius ir klystančius.

Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!”.

Pasigailėk… šie žodžiai sustabdė pro šalį einančiuosius.

Jėzus sustojo ir tarė: “Pašaukite jį”.

Šiuo atveju galime kalbėti apie abipusį susidomėjimą: Bartimiejus šaukiasi Jėzaus, o Jėzus pasirūpina Bartimiejaus nelaime. Viskas baigiasi aklojo pagydymu. Atrodo, viskas tvarkoje, įvyko dar vienas stebuklas, dar vienas žmogus patyrė Dievo malonę.

Vis dėlto, nereiktų pamiršti minios, nes viskas vyksta jos apsuptyje, ir šiuo atveju minią tektų lyginti su krikščionių bendruomene.

Aplink akląjį buvę žmonės suteikė jam informaciją apie tai, kad pro šalį eina Jėzus, tačiau paskui pats aklasis ėmėsi iniciatyvos, neklausdamas niekieno patarimo ar leidimo. Vienas pats, niekieno nelydimas, jis stojo ir prieš Išganytoją.

Panašu, kad ir krikščioniškos bendruomenės laukia toks pats u˛davinys: suteikti informacijos, sukelti kitų susidomėjimą Dievo malonėmis, tačiau drauge turėti išminties nesistengti bet kokia kaina kitam primesti savo išgyvenimų, dažnai labai lėkštų ir paviršutiniškų, apribotų tik mūsų egoistiškų interesų. Jei bet kas iš mūsų turėtų pretenzijų atvesti Bartimiejų pas Jėzų, iš tiesų galima būtų pasakyti, kad tokiu atveju aklas veda aklą.

Ko gero mums, nuoširdiems tikintiesiems, būtų naudinga, kad laikas nuo laiko mūsų įsivaizduojamą ramybę sudrumstų kieno nors šauksmas, sklindantis iš lūpų toliau nuo bendruomenės esančio žmogaus, pamiršto ir atstumto, priversto gyventi vienatvėje ir nusiminime, kitokio, negu visi.

Galbūt toks išgirstas šauksmas padarytų karštesnėmis mūsų maldas, o mūsų giesmės būtų nuoširdesnės, jei susipintų su vargstančios ir Dievo išsiilgusios širdies šauksmu, širdies, nebegalinčios gyventi savo aklume.

Svarbu tik, kad mes tinkamu momentu sugebėtume ištarti žodžius: Kelkis, jis tave šaukia, nes tai nėra taip paprasta, kaip kad atrodo.

Juk mums kur kas lengviau ir paprasčiau eiti su Jėzumi, klausantis savo pačių giedamų giesmių…

(Mons. Adolfas Grušas)