Benediktas XVI Veronoje

Po 18 metų Veroną vėl aplankė popiežius. Po Jono Pauliaus II, praleidusio Veronoje dvi dienas, šioje Šiaurės Italijos vyskupijoje ketvirtadienį lankėsi Benediktas XVI, atvykęs dalyvauti svarbiame Italijos Bažnyčios susitikime – IV Nacionaliniame suvažiavime, nuo kurio darbų, gairių ir sprendimų nemaža dalimi priklausys Italijos Bažnyčios ateinančių kelerių metų sielovadinė veikla.

Šv. Tėvas ketvirtadienio rytą iš Romos Ciampino oro uosto atskrido lėktuvu į Veronos karinį oro uostą Villafranca, kur jį pasitiko Italijos Respublikos vyriausybės, ginkluotųjų pajėgų ir vietinių valdžių atstovai, Italijos Bažnyčios hierarchai, Šv. Sosto nuncijus Italijoje ir Italijos ambasadorius Vatikane. Iš oro uosto Popiežius tuoj pat nuvyko į Veronos parodų centro kongresų salę, kurioje visą savaitę vyko ir iki šio penktadienio tęsis IV Italijos Bažnyčios suvažiavimas tema „Prisikėlusio Kristaus, pasaulio vilties, liudytojai“.

Popiežių Benediktą maždaug 2500 suvažiavimo dalyvių, vyskupų, kunigų ir vienuolių bei pasauliečių sutiko kaštais aplodismentais, o jų vardu Šv. Tėvą pasveikino Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Šv. Tėvo vikaras Romos miestui kardinolas Camillo Ruini ir Veronos vyskupijos atstovė Dr. Giovanna Ghirlanda, Veronos „Rossi“ ligoninės gydomo personalo direktorė ir buvusi vyskupijos „Katalikų Akcijos“ vicepirmininkė. Kalbėtojai Šv. Tėvui pristatė suvažiavimo darbus ir papasakojo apie jo eigą.

*

Popiežiaus Benedikto XVI kalba IV Italijos Bažnyčios Suvažiavime

Ketvirtadienio ryte Veronos Parodų Rūmuose kongreso salėje popiežius Benediktas XVI pateikė savo apmąstymus ir gaires svarbiausiems Italijos katalikų Bažnyčios klausimams ir iššūkiams.

Šventasis Tėvas visų pirma aptarė IV Italijos Bažnyčios Suvažiavimo pasirinktą temą, kuri į visą ko centrą iškelia prisikėlusį Kristų. Kristaus prisikėlimas yra kažkas daugiau nei istorinis ir apaštalų paliudytas faktas. Tai daugiau nei Jėzaus grįžimas į gyvenimą. Tai „šuolis“ kuris atvėrė naujo pasaulio vartus visai žmonijai, istorijai ir visai visatai. Jėzaus prisikėlimas buvo tarsi šviesos sprogimas, meilės sprogimas, išvadavęs iš nuodėmės ir mirties grandinių. Su juo atsivėrė nauja gyvenimo ir realybės dimensija, kuri nuolatos skverbiasi, keičia ir traukia link savęs mums įprastąjį pasaulį. Todėl krikščionys iš tiesų, nuo pat pradžios iki galo, turi būti Prisikėlusiojo liudytojais.

Grįždamas prie Italijos realybės, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, jog, viena vertus, tai vieta kuriai reikia krikščioniško liudijimo, antra vertus, ši žemė yra palanki tokiam liudijimui.

Atnaujinti krikščionišką liudijimą reikia tam, kad būtų galima kontrastuoti kai kurias dabartines iliuministinio pobūdžio kultūros kryptis. Šiandien neretai linkstama manyt, kad tiesa yra tik tame, kas pamatuojama ir paskaičiuojama, o praktinio elgesio plane individuali laisvė iškeliama kaip aukščiausia vertybė. Tokioje pasaulėžiūroje nebėra vietos Dievui ir tikėjimui. Žmogus matomas kaip gamtos produktas, taigi, galu gale gyvūnas tarp kitų gyvūnų, o jo laisvė yra tik tariama. Moralė patalpinama tarp reliatyvizmo ir utilitarizmo, neigiant bet kokį savaime susaistantį moralinį principą.

Šitaip, paradoksaliai, iliuministinė kultūra, pradėjusi nuo žmogaus centriškumo ir jo laisvės, prieina visiškai priešingas išvadas. Vargu ar reikia pridurti, kad ši kultūra radikaliai atsiskiria ne tik nuo krikščionybės, bet ir nuo kitų religijų. Dar daugiau, ji nepajėgi dialoguoti su religijomis ir kitomis kultūromis, kuriose religinis komponentas yra vienas iš svarbiausių.

Yra palankios sąlygos atnaujinti krikščionišką liudijimą Italijoje, mat Italijos Bažnyčia yra gyva ir turi kapiliarinį savo institucijų tinklą, per kurį gali pasiekti beveik kiekvieną Italijos žmogų. Tad Italijos Bažnyčiai tenka uždavinys rasti, įsisąmoninti ir pateikti Italijos žmonėms atsakymus į šiandien jiems iškylančius klausimus.

Tai galima daryti daugybe būdų ir daugybėje gyvenimo sričių: šeimoje, darbe, varge ir ligoje taip, kaip ir šventėje.

Krikščionių liudijimas ir dialogas su visuomene neturi būti uždaras. Italijos katalikai turi būti atviri naujiems santykiams, idėjoms, visuomenėje kylančioms energijos srovėms, kurios gali pasitarnauti moralei ir kultūrai. Kristaus mokiniai turi priimti autentiškas mūsų laikmečio vertybes: mokslinę pažangą, technologinį išsivystimą, demokratiją, žmogaus teises.

Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, jog krikščionys, dėka savo tikėjimo, jog istorijos pradžioje yra kuriantysis Logos, teikia pirmenybę racionalumui, o ne iracionalumui. Reikia išplėsti dabar vyraujančią racionalumo sąvoką, atverti ją iš naujo didiesiems klausimams apie tiesą ir gėrį. Tokiu būdu ir krikščioniškam tikėjimui galės būti sugrąžinta „pilna pilietybė“ kultūroje.

Nereikėtų tikėtis, jog tai bus lengva. Krikščioniškas tikėjimas ir Kristaus sekimas niekad nėra lengvas pasirinkimas. Tačiau krikščionys turi būti pasiruošę pateikti atsakymus.

Vienas iš pagrindinių kelių krikščioniško tikėjimo ir meilės patirčiai, priėmimui, išgyvenimui ir perdavimui yra auklėjimas. Reikia rūpintis asmenų, jų gebėjimų protauti ir mylėti lavinimu. Didelį dėmesį reikia skirt laisvei.

Kitas kelias yra liudijimas gerais darbais. Jėzus sakė, jog viską, ką padarėme mažiausiems broliams, padarėme jam pačiam (Mt 25,40). Mūsų tikėjimo ir vienybės su Kristumi tikrumo ženklas yra meilė artimui, konkreti pagalba silpniausiems ir neturtingiausiems, žmonėms, kuriems grasina pavojai ir sunkumai. Bažnyčios ir tikinčiųjų geri darbai padaro regimą Dievo meilę pasauliui.

Dar kitas kelias Bažnyčiai būti pasaulyje ir liudyti eina per tikinčiųjų pasauliečių pilietinę ir politinę atsakomybę. Bažnyčia kaip tokia ir jos autonomijos ribos turi būti skiriamos nuo valstybės ir jos ribų, ji nėra tikras politinis veikėjas. Tačiau Bažnyčios nariai gali prisidėti prie politikos ir valstybės esminio uždavinio: teisingos tvarkos realizavimo. Krikščionys pasauliečiai neturi atsiriboti nuo šio uždavinio ir turėtų jį spręsti semdamiesi įkvėpimo iš tikėjimo, Bažnyčios mokymo bei Kristaus meilės.

Yra daug ir didelių uždavinių, - baigdamas kalbą sakė Šventasis Tėvas, - kurie iškyla šiam Susirinkimui. Bet visad atsiminkime – nesame vieninteliai nešantys naštą: mes padedame vieni kitiems, bet ypač Viešpats veda ir saugo trapų Bažnyčios laivelį. Jis yra tikroji mūsų jėga. (rk)

*

Po kalbos Italijos Bažnyčios suvažiavimo dalyviams Veronos parodų centre Šv. Tėvas nuvyko pietauti ir popietinio poilsio į Veronos vyskupo Flavio Roberto Carraro namus. Po pietų Šv. Tėvas aplankė dvi žinomas Veronos šventoves - prie pat vyskupijos rūmų esančią Veronos Švč. Mergelės Marijos katedrą ir Šv. Zenono baziliką. Apžiūrėjęs meno vertybėmis garsėjančias bažnyčias Benediktas XVI nuvyko į Veronos miesto „Bentegodi“ stadioną. Jame Šv. Tėvas aukojo Šv. Mišias su 220 vyskupų, tarp jų trisdešimt kardinolų, ir pusantro tūkstančio kunigų, tad Eucharistijos šventimo koncelebrantų buvo nemažiau kaip 1700.

Atvykusį į „Bentegodi“ stadioną Popiežių pasveikino Italijos vyriausybės premjeras Romano Prodi ir daug kitų popiežiaus apsilankymo Veronoje proga atvykusių Italijos politikų, ypač iš šiaurės Italijos.

Didžioji dauguma popiežiaus vadovautų Mišių dalyvių buvo Veronos vyskupijos ir kaimyninių Triveneto bažnytinio regiono tikintieji. Italijos Bažnyčia yra suskirstyta į 16 bažnytinių regionų. Italijos Respublikos šiaurės rytuose esančiam Triveneto regionui priklauso Venecijos patriarchatas, trys arkivyskupijos - Gorizia, Trento ir Udine ir 11 vyskupijų, iš kurių viena yra popiežiaus Benedikto ketvirtadienį aplankyta Verona.

*

Šv. Tėvas homilijoje Veronos „Bentegodi“ stadione aukotose Šv. Mišiose

Šv. Mišių homilijoje Šv. Tėvas visų pirma pažymėjo, kad Eucharistijos šventimas yra pagrindinis IV Italijos Bažnyčios suvažiavimo įvykis. Kiekvieno bažnytinio renginio centre yra Eucharistija, kurioje pats Kristus mus sušaukia, mums kalba, mus maitina ir mus siunčia. Popiežius sakė, kad yra reikšminga tai, kad šios jo vadovautos Mišios buvo aukojamos stadione, tai yra vietoje, kurioje dažniausiai būna rengiamos ne religinės apeigos, o sporto renginiai. Šiandien, sakė Benediktas XVI, šioje vietoje yra švenčiama Kristus, savo Žodžiu tikrai dalyvaujantis Dievo tautos asamblėjoje su ganytojais ir ypatingu būdu savo Kūno ir Kraujo sakramente. Kristus ateina į moderniųjų laikų areopagą, kad skelbtų savo Dvasią Bažnyčiai kuri yra Italijoje, idant ji, Naujųjų Sėkminių gūsio sužadinta, gebėtų skelbti Evangeliją pasaulyje, kuris keičiasi, kaip taikliai pažymėjo Italijos vyskupai dešimtmečio pastoracinėse gairėse 2000-2010 metams.

Nuo Sekminių įvykio prisikėlusio Viešpaties šviesa perkeitė Apaštalų gyvenimus. Jie aiškiai suvokė, kad daugiau nebėra tiktai naujo ir įdomaus mokymo mokiniai, tačiau išrinkti ir atsakingi liudytojai Apreiškimo, saistančio ne tik jų, bet ir visų ateinančių kartų išganymą. Saujelė žmonių, neturinčių jokių žmogiškų resursų, tvirti tik tikėjimu, be baimės išgyveno sunkius persekiojimus ir kankinystę. Apaštalas Jonas laiškuose sako: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“.

Šio teiginio tiesa yra dokumentuota taip pat ir Italijoje, per beveik du krikščionybės tūkstantmečius, nesuskaitomais kankiniais, šventaisiais, palaimintaisiais, kurie paliko neišdildomus pėdsakus kiekviename gražiojo pusiasalio, kuriame gyvename, kampe. Mes esame šių pergalingų liudytojų įpėdiniai. Tačiau kaip tik čia ir iškyla klausimas – o kaip su mūsų tikėjimu? Kaip sugebame jį perduoti kitiems? Tikrumas, jog Kristus prisikėlė mus užtikrina, kad jokia priešiška jėga niekad nesugebės sugriauti Bažnyčios. Mus guodžia supratimas, kad tik Kristus gali pilnutinai tenkinti giliausius širdies lūkesčius ir atsiliepti į daugiausiai jaudinančius klausimus apie skausmą, neteisingumą ir blogį, apie mirtį ir tai, kas už jos. Taigi, mūsų tikėjimas yra pagrįstas, bet reikia, kad šis tikėjimas taptų gyvas kiekviename iš mūsų. Todėl reikia imtis plačių ir nuodugnių pastangų, kad kiekvienas krikščionis persimainytų į liudytoją, gebantį ir pasirengusį prisiimti įsipareigojimą visiems ir visada leisti suprasti kas yra ta viltis, kuri jį žadina. Todėl vėl reikia gyvai ir džiaugsmingai skelbti apie Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykį, kuris yra krikščionybės širdis, mūsų tikėjimo pamatinis ramstis, mūsų tikrumų galingas svertas, audringas vėjas, kuris nupučia baimę ir neapsisprendimą, visas abejones ir žmogiškus apskaičiavimus. Tik iš Dievo gali ateiti lemiamos pasaulio permainos. Tik suvokus Kristaus prisikėlimą galima suprasti tikrąją Bažnyčios prigimtį ir jos liudijimą, kurie nėra kažkas atskirto nuo Velykinio slėpinio, o yra jo vaisius, apreiškiamas ir įgyvendinamas visų, kurie gaudami Šv. Dvasią, yra Kristaus siunčiami tęsti jo misiją.

Popiežius lygino Italijos Bažnyčios suvažiavimą su Apaštalų susirinkimu Vakarienbutyje, kai ant jų per Sekmines nužengė Šv. Dvasia. Bažnyčia, kuri yra Italijoje, paklusdama prisikėlusio Viešpaties paliepimui, susirinko, iš naujo patyrė tikrą Vakarienbučio patirtį, kad vėl gautų malonę iš Aukštybių. Tad dabar, šio suvažiavimo darbais Šventosios Dvasios „patepti“ eikite! Cituodamas iš pranašo Izaijo knygos, Popiežius ragino: Neškite gerąją naujieną vargdieniams, guoskite prislėgtuosius, skelbkite belaisviams laisvę, kaliniams išvadavimą, skelbkite Viešpaties malonės metus; atstatykite senuosius griuvėsius, atkurkite seniai apleistas gyvenvietes, atnaujinkite nuniokotus miestus. Daug sudėtingų situacijų, laukiančių ryžtingų mostų! Neškite į pasaulį Dievo viltį, Kristų Viešpatį, kuris yra prisikėlęs iš numirusių, gyvuoja ir viešpatauja per amžius!

*

Po Šv. Mišių, kurios baigėsi trumpai prieš mums einant į eterį ketvirtadienio vakarą, popiežius Benediktas ruošėsi lėktuvu skristi iš Veronos į Romą. Šv. Tėvas sugrįš į Vatikaną ketvirtadienį, maždaug 21 val. Italijos laiku. (sk)