Bendroji trečiadienio audiencija - katechezė apie Judą Iskarijotą

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie paskutinįjį iš 12 apaštalų, kuriuos Jėzus pasišaukė asmeniškai – Judą Iskarijotą, kurio jau pats vardas krikščionims sukelia instinktyvius priekaišto ir pasmerkimo jausmus. Jis yra paskutinis ne tik Šventojo Tėvo katechezės tvarkoje, bet Evangelijose pateikiamuose apaštalų sąrašuose.

Nėra aiški kreipinio „Iskarijotas“ kilmė, - sakė popiežius klausytojams Šv. Petro aikštėje. Vieni jį aiškina galima Judo kilme iš Kerijoto (Am 2,2), kaimelio Hebrono apylinkėse. Kiti įžvelgia sąsajų su lotynišku žodžiu „sicarius“, reiškiantį durklu, lotyniškai „sica“, ginkluotą kovotoją. Dar kiti mano, kad „Iskarioto“ vardas yra paprasčiausia hebrajų – aramėjų žodžių, reiškiančių „tas, kuris išduoda“ (Jn 6,71) transkripcija.

Judo Jėzaus išdavystė Evangelijose kartais papasakojama kaip dar vykstantis (Jn 6,71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs faktas (Mat 10,4). Judo išdavystė gali būti padalinta i du momentus: pirma, kai Judas ją suplanavo ir susitarė su Jėzaus priešais. Antra, kai Judas bučiniu Getsemanėje išdavė savo Mokytoją.

Judas yra tikras apaštalas. Evangelistai pažymi, kad jis buvo „vienas iš Dvylikos“ (Mt 26,21; Mk 14,18), Jėzus taip pat sako, kreipdamasis į apaštalus, kad „vienas iš jūsų mane išduos“ (Mt 26,21). O Petras Apaštalų Darbuose sako apie Judą: „jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1,17).

Tad Judas tikrai priklausė tai žmonių grupei, kuriuos Jėzus išsirinko savo artimiausiais pagalbininkais ir bendradarbiais. Tai iškelia du klausimus. Pirma, kaip Jėzus galėjo išsirinkti šį žmogų ir juo pasitikėti? Juk Judas, turėjęs apaštalų ekonomo ir iždininko pareigas, apibūdinamas kaip vagis (Jn 12,6). Tai lieka paslaptimi. Kaip ir Judo amžinasis likimas – nors pats Jėzus pasakė, kad vargas tam, kuris išduos Žmogaus Sūnų (Mt 26,24), o pasikarti nusprendęs Judas, atiduodamas už išdavystę gautus pinigus aukštiesiems kunigams ir seniūnams taria „nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“, tačiau palikime tai begaliniam Dievo gailestingumui.

Antras klausimas yra šis – kodėl Judas išdavė Jėzų, koks buvo to motyvas? Dėlto vėlgi nesutariama. Vieni mini Judo godumą, kiti mano, jog Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo.

Tačiau apaštalas Jonas rašo, jog „velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduot“ (Jn 13,2) Jėzų. Ir Lukas teigia – „šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“.

Šios pastabos leidžia manyt, jog Judo išdavystė peržengia istorinius motyvus, yra paaiškinama jo asmenine atsakomybe ir pasidavimu Piktojo gundymams. Vis dėlto gilieji Judo išdavystės motyvai mums lieka nežinomi. Taip pat matome, kad Jėzus kviečia žmones sekti palaiminimų keliu, tačiau, gerbdamas jų laisvę, neverčia jų ir neatitveria nuo šėtono pagundų.

Žmogaus širdžiai yra daugybė galimybių nuklysti. Vienintelis būdas to išvengti – visada būti su Jėzumi, Jo pusėje ir žvelgti ne savo, bet Jėzaus akimis. Diena iš dienos turime ieškoti vienybės su Juo. Prisiminkime, kad net Petras norėjo Jėzui pasipriešint, bet gavo stiprų atkirtį: „mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“(Mk 8,33)!

Petras po savo nuopuolio gailėjosi ir gavo atleidimą bei malonę. Taip pat ir Judas gailėjosi, tačiau jo gailestis tapo neviltimi ir nuvedė į savęs sunaikinimą. Niekada negalime nusivilti dieviškuoju gailesčiu. Dievas yra didesnis už mūsų širdis (1 Jn 3,20), teigia apaštalas Jonas. Jėzus gerbia mūsų laisvę. Bet taip pat laukia mūsų atsivertimo ir gailesčio, pasiruošęs atleisti.

Judo išdavystę reikia įtraukti į aukštesnį Dievo veikimo planą. Dievas paslaptingai pasinaudojo Judo veiksmu kaip proga visiškam Sūnaus atidavimui už pasaulio atpirkimą.

Bet prisiminkime tą, - baigdamas katechezę sakė popiežius, - kuris po Velykų buvo išrinktas Judo vietoje – Motiejų, kuris buvo priskaitytas prie vienuolikos apaštalų (Apd 1,15-24). Apie jį žinoma tik tiek, kad visą laiką buvo su Jėzumi ir mokiniais (Apd 1,21-22). Tai rodo jo ištikimybę iki galo. Tai paskutinioji pamoka mums: jei Bažnyčioje netrūksta blogų krikščionių ir išdavikų, tai mums kiekvienam tenka pareiga atsvert jų padarytą blogį liudijant Kristų, mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją. (rk)