Bendroji trečiadienio audiencija - katechezė apie Judą Iskarijotą
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie paskutinįjį
iš 12 apaštalų, kuriuos Jėzus pasišaukė asmeniškai – Judą Iskarijotą, kurio jau pats
vardas krikščionims sukelia instinktyvius priekaišto ir pasmerkimo jausmus. Jis yra
paskutinis ne tik Šventojo Tėvo katechezės tvarkoje, bet Evangelijose pateikiamuose
apaštalų sąrašuose.
Nėra aiški kreipinio „Iskarijotas“ kilmė, - sakė popiežius
klausytojams Šv. Petro aikštėje. Vieni jį aiškina galima Judo kilme iš Kerijoto (Am
2,2), kaimelio Hebrono apylinkėse. Kiti įžvelgia sąsajų su lotynišku žodžiu „sicarius“,
reiškiantį durklu, lotyniškai „sica“, ginkluotą kovotoją. Dar kiti mano, kad „Iskarioto“
vardas yra paprasčiausia hebrajų – aramėjų žodžių, reiškiančių „tas, kuris išduoda“
(Jn 6,71) transkripcija.
Judo Jėzaus išdavystė Evangelijose kartais papasakojama
kaip dar vykstantis (Jn 6,71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs
faktas (Mat 10,4). Judo išdavystė gali būti padalinta i du momentus: pirma, kai Judas
ją suplanavo ir susitarė su Jėzaus priešais. Antra, kai Judas bučiniu Getsemanėje
išdavė savo Mokytoją.
Judas yra tikras apaštalas. Evangelistai pažymi, kad
jis buvo „vienas iš Dvylikos“ (Mt 26,21; Mk 14,18), Jėzus taip pat sako, kreipdamasis
į apaštalus, kad „vienas iš jūsų mane išduos“ (Mt 26,21). O Petras Apaštalų Darbuose
sako apie Judą: „jis juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1,17).
Tad Judas tikrai priklausė tai žmonių grupei, kuriuos Jėzus išsirinko savo
artimiausiais pagalbininkais ir bendradarbiais. Tai iškelia du klausimus. Pirma, kaip
Jėzus galėjo išsirinkti šį žmogų ir juo pasitikėti? Juk Judas, turėjęs apaštalų ekonomo
ir iždininko pareigas, apibūdinamas kaip vagis (Jn 12,6). Tai lieka paslaptimi. Kaip
ir Judo amžinasis likimas – nors pats Jėzus pasakė, kad vargas tam, kuris išduos Žmogaus
Sūnų (Mt 26,24), o pasikarti nusprendęs Judas, atiduodamas už išdavystę gautus pinigus
aukštiesiems kunigams ir seniūnams taria „nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“, tačiau
palikime tai begaliniam Dievo gailestingumui.
Antras klausimas yra šis – kodėl
Judas išdavė Jėzų, koks buvo to motyvas? Dėlto vėlgi nesutariama. Vieni mini Judo
godumą, kiti mano, jog Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio
ir karinio šalies išlaisvinimo.
Tačiau apaštalas Jonas rašo, jog „velnias jau
buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduot“ (Jn 13,2) Jėzų.
Ir Lukas teigia – „šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“.
Šios
pastabos leidžia manyt, jog Judo išdavystė peržengia istorinius motyvus, yra paaiškinama
jo asmenine atsakomybe ir pasidavimu Piktojo gundymams. Vis dėlto gilieji Judo išdavystės
motyvai mums lieka nežinomi. Taip pat matome, kad Jėzus kviečia žmones sekti palaiminimų
keliu, tačiau, gerbdamas jų laisvę, neverčia jų ir neatitveria nuo šėtono pagundų.
Žmogaus
širdžiai yra daugybė galimybių nuklysti. Vienintelis būdas to išvengti – visada būti
su Jėzumi, Jo pusėje ir žvelgti ne savo, bet Jėzaus akimis. Diena iš dienos turime
ieškoti vienybės su Juo. Prisiminkime, kad net Petras norėjo Jėzui pasipriešint, bet
gavo stiprų atkirtį: „mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“(Mk 8,33)!
Petras
po savo nuopuolio gailėjosi ir gavo atleidimą bei malonę. Taip pat ir Judas gailėjosi,
tačiau jo gailestis tapo neviltimi ir nuvedė į savęs sunaikinimą. Niekada negalime
nusivilti dieviškuoju gailesčiu. Dievas yra didesnis už mūsų širdis (1 Jn 3,20), teigia
apaštalas Jonas. Jėzus gerbia mūsų laisvę. Bet taip pat laukia mūsų atsivertimo ir
gailesčio, pasiruošęs atleisti.
Judo išdavystę reikia įtraukti į aukštesnį
Dievo veikimo planą. Dievas paslaptingai pasinaudojo Judo veiksmu kaip proga visiškam
Sūnaus atidavimui už pasaulio atpirkimą.
Bet prisiminkime tą, - baigdamas katechezę
sakė popiežius, - kuris po Velykų buvo išrinktas Judo vietoje – Motiejų, kuris buvo
priskaitytas prie vienuolikos apaštalų (Apd 1,15-24). Apie jį žinoma tik tiek, kad
visą laiką buvo su Jėzumi ir mokiniais (Apd 1,21-22). Tai rodo jo ištikimybę iki galo.
Tai paskutinioji pamoka mums: jei Bažnyčioje netrūksta blogų krikščionių ir išdavikų,
tai mums kiekvienam tenka pareiga atsvert jų padarytą blogį liudijant Kristų, mūsų
Viešpatį ir Gelbėtoją. (rk)