IV Italijos Bažnyčios Suvažiavimas

Kaip jau pranešėme, Veronoje prasidėjo IV Italijos katalikų Bažnyčios Suvažiavimas. Šiam renginiui buvo ilgai ir nuosekliai ruošiamasi. Jame yra atstovaujamos visos 226 šalies diecezijos.

Pirmasis toks suvažiavimas vyko 1976 Romoje, 1985 metais Lorete ir 1995 Palerme. Šis Suvažiavimas, kaip ir pirmieji trys, yra skirtas II Vatikano Susirinkimo nulemtam atnaujinimui priimti ir išgyventi, atsižvelgiant į per paskutinį dešimtmetį sukauptą bažnytinę patirtį ir pasikeitusią socialinę bei kultūrinę situaciją.

Suvažiavimo tema yra „Prisikėlusio Kristaus, pasaulio vilties, liudytojai“. Kardinolas Dionigi Tettamanzi, Milano arkivyskupas, Suvažiavimo atidarymo kalboje pabrėžė, kad krikščionis neturi tik kalbėti „apie“ viltį, bet turi kalbėti „su“ viltimi. Tai tinkamas krikščionio kalbėjimo būdas. Taip kalbėjo ir II Vatikano Susirinkimas, kuris išreiškė pasitikėjimą, paramą ir pagarbą dabartinio pasaulio vertybėms, nepaskelbė liūdnų prognozių ir karčių priekaištų.

Viltis yra nepakeičiama krikščioniško realizmo dalis. Nepaisant visų tų nesuskaičiuojamų blogybių, kurias kasdien matome, dėka Kristaus ir Jo Dvasios nuolatinio buvimo su mumis viltis nėra tik sapnas, troškimas ar pažadas, bet mūsų, mūsų šeimų ir bendruomenių konkreti realybė. Viltis – tai nedūžtantis pasitikėjimas Viešpaties meile mums.

Kardinolas Tettamanzi pateikė įžvalgas apie trigubą kelią, kuriuo Italijos Bažnyčia eina ir turi toliau eiti. Tos įžvalgos gali būti naudingos ir mums.

Pirmoji yra ši: Bažnyčia subrandino didesnį sąmoningumą apie savo misiją – evangelizaciją. Ne kokia kita, o tik ši misija Bažnyčiai yra pirmutinė, būtina, nepakeičiama ir neatidėliotina. Bažnyčios evangelizacinė misija yra susirūpinimas dėl atstumo tarp krikščioniško tikėjimo ir dabartinio žmogaus mentaliteto. Sielovadinis iššūkis gali būti taip įvardintas – kaip šį atstumą įveikti?

Antroji įžvalga yra apie didesnį bažnytinės vienybės įsisąmoninimą ir praktiką. Pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčia labiau suvokė savo bendruomeninę prigimtį. Bažnytinė bendrystė yra Dievo dovana ir Bažnyčios gėris, Kristaus pažadas ir įsakymas, siektinas idealas ir kiekvieno atsakomybė. Reikia dar pabrėžti, kad bažnytinė vienybė nesunaikina skirtingumo ir neneigia Šventosios Dvasios veikimo būdų įvairovės.

Trečioji kardinolo Tettamanzi įžvalga yra apie Prisikėlusio Kristaus liudijimą kaip apie dovaną, pareigą ir kasdieninį rūpestį. Liudijimas Nukryžiuoto, Prisikėlusio, Ateinančio Kristaus išreiškia krikščioniško tikėjimo pilnatvę. (rk)