XXVIII eilinio sekmadienio evangelija ir homilija

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 17–30)

SUGRĮŽIMAS PASITRAUKIANT

Išganytojas visuomet aiškiai kalbėjo apie atsižadėjimą…

Skrupulingai visų įsakymų besilaikančiam jaunuoliui Jis priminė, kad tikras kelias pasiekti amžinąjį gyvenimą susijęs su galimybe savo turtus išdalyti vargšams. Šių laikų žmonėms, besiskundžiantiems sunkiu gyvenimu, Viešpats tikriausiai patartų daugiau dėmesio skirti kitiems, kurie yra dar labiau prislėgti.

Atrodytų, ant turtuolių kelio Jėzus savo žodžiais pastatė neįveikiamą kliūtį: adatos ausį, pro kurią neįmanoma praeiti ne tik kupranugariui, bet ir kiekvienam, ant savo nugaros besinešančiam daugiau turto, negu reikia jam pačiam.

Savo mokiniams Jis griežtai primena, kad, norint patirti Dievo malonę, reikia mokėti taip pat ir palikti.

Vis tiktai, nežiūrint gana griežto tono, turėtume suprasti, jog Jėzus neniekina žemiškųjų gėrybių, o tik primena apie pavojų, gresiantį tikintiesiems, jei šie visas savo viltis sudėtų tik matomame pasaulyje ir leistųsi jo įkalinami. Turtas tampa blogiu tuomet, kai mūsų širdį uždaro tarsi kalėjime, neleisdamas net galvoti apie visa apimančią meilę, kuomet mūsų smegenys surakinamos minties apie turimas gėrybes, neleidžiant joms mąstyti apie naujas gyvenimo galimybes, apie paties žmogaus esmę. Noras turėti yra blogas, jei tampa savotišku apsėdimu, apsunkinančiu žmogaus kelionę ir neleidžiančiu eiti kitokiu, laisvę ir ramybę nešančiu keliu. Tiesą sakant, savo pamokymu Kristus siūlo žmogui išsivaduoti iš vergijos. Mes galėtume pridurti, jog visų pirma čia kalbama apie laisvą dvasią.

Deja, toks pasiūlymas ne visiems būna priimtinas…

Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto,- skaitome šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukoje apie jaunuolį, prašiusį Jėzaus patarimo. Reikia manyti, jog jis geriau už visus kitus suprato Viešpaties reikalavimus. Jis pasitraukė, nusivylęs, nusiminęs, nes pamėgino pilnai suvokti, ko iš savo sekėjų laukia Jėzus. Jam atsivėrė Jėzaus reikalavimų gelmė,- viliojanti ir drauge bauginanti.

Norėdami gerai suvokti savo, kaip krikščionių, pašaukimą, mums reikalingas ne tik džiaugsmingai ištariamas “taip”, bet drauge ir šis, iš pirmo žvilgsnio nelemtas, “ne”.

Turtingojo jaunuolio pasitraukimas leidžia mums suprasti, kokią sunkią kelionę drauge mums siūlo Kristus. Mes, sutikdami eiti drauge su Jėzumi, ne kartą tikimės, kad bus galima kažką sušvelninti, kažką išsiderėti, pasirodyti geresniais žmonėmis, nei iš tiesų esame. Tuo tarpu nuo Jėzaus pasitraukiantis jaunuolis liudija, jog čia iš tiesų kalbama apie nepaprastai rimtus dalykus. Jis tarsi sakytų: “Man neužteko drąsos viską palikti, tačiau būkite atsargūs jūs, sekantys Jėzų, kad kitu būdu nemėgintumėte susigrąžinti tai, ką sakotės palikę”.

Ko gero, šis, be atsako likęs pašaukimas, yra ne tiek pavojingas Bažnyčiai, kaip kai kurie pašaukimai, į kuriuos atsiliepiame, bet kuriais nesugebame gyventi…

Vis tiktai, būtume neteisūs, sustoję tik ties šiuo apmąstymu. Kur kas daugiau vilties ir šviesos mums suteikia kitas evangelisto pastebėjimas: Jėzus meiliai pažvelgė į jį…

Tikriausiai, pasitraukdamas nuo Jėzaus, jaunuolis amžinai savo širdyje išsaugojo tą meilų Mokytojo žvilgsnį. Jame įžvelgta meile turėjo turtuolį lydėti per visą gyvenimą.

Iš tiesų tai labiausiai kankinantis priekaištas, nenumaldomas ilgesys. Jei Jėzus būtų buvęs griežtas, kietas, abejingas žmogaus abejonėms, jaunuolis nebūtų buvęs toks liūdnas, tačiau šis meilus žvilgsnis tampa nebepakeliamas.

Tai nuolatinis Meilės kvietimas grįžti…

Todėl visuomet, kai pritrūksta ryžto ir gerų norų, kai baimė apgaubia širdį, mes galime tikėtis, jog sutiksime tą meilės kupiną Dievo žvilgsnį.

Ir tuomet liūdesys pavirs džiaugsmu… (mons. Adolfas Grušas)