Bendrosios trečiadienio audiencijos katechezė apie du apaštalus, Simoną Uolųjį ir Judą, dar vadinamą Tadu

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie du apaštalus, apie kuriuos Šventajame Rašte yra mažiausiai kalbama. Tai apaštalas Simonas Kananietis ir Judas, Jokūbo brolis, dar vadinamas Tadu.

Evangelistai Matas ir Morkus apaštalą Simoną vadina „Kananiečiu“, o Lukas jį apibūdina „Uoliuoju“. Iš tikrųjų, abu apibūdinimai reiškia tą patį: hebrajų kalboje veiksmažodis qanà’ reiškia “būti pavydžiu, aistringu“. Šis apibūdinimas naudojamas kalbant apie Dievą, kuris yra pavydus savo išrinktajai tautai (plg. Iš 20,5). Bet taip pat gali būti naudojamas kalbant ir apie žmones, tokius kaip Elijas, kurie dega uolumu tarnauti vieninteliam Dievui (plg. 1 Kar 19,10).

Taigi, net jei ir Simonas nepriklausė nacionalistiniam zelotų-uoliųjų judėjimui, taip yra apibūdinamas dėl savo ištikimybės judėjiškam identitetui, Dievui, savo tautai ir dieviškam Įstatymui. O jei taip yra, tai Simonas priešpastatomas Matui, kuris užsiėmė veikla, laikyta nešvaria. Tai aiškus ženklas, kad Jėzus būti savo mokiniais ir bendradarbiais pakviečia žmones iš įvairių socialinių bei religinių sluoksnių. Jėzui yra svarbūs asmenys, o ne socialinės kategorijos ar etiketės! Būtent pats Jėzaus yra vienybės motyvas. Tai pamoka mums, kurie dažnai linkstame pabrėžti skirtumus ar net prieštaravimus, pamiršdami, kad Jėzuje Kristuje mums yra duota jėga užmiršti mūsų nesutarimus.

Kalbant apie Judą, evangelistai Matas ir Morkus jį paprasčiausiai vadina „Tadu“ (Mt 10,3; Mk 3,18), o Lukas jį vadina „Judu, Jokūbo broliu“. Tado vardo kilmė nėra aiški. Tik evangelistas Jonas yra užrašęs paskutinės vakarienės metu išsakytą prašymą: „Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“. Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14,22-23). Jėzaus netiesioginis atsakymas atskleidžia labai svarbią tiesą: pilnas Jėzaus atsiskleidimas mokiniams nėra išorinis, bet vidinis. Jis yra įtakotas mokinio meilės Jėzui, ne tik jausminės, bet ir veiklios, gimdančios nuolankumą Jėzui ir padarančios mokinį maloniu Tėvui.

Nuo senų laikų Judui yra priskiriama autorystė vieno iš Naujojo Testamento laiškų, kurie dar yra vadinami visuotiniais, nes jie skirti plačiam žmonių ratui. Judo laiškas yra skirtas „Dieve Tėve numylėtiems ir Jėzui Kristui išsaugotiems išrinktiesiems“ (Jud 1). Pagrindinis šio laiško rūpestis yra priminti krikščionims, kad saugotųsi tų, kurie, dangstydamiesi Dievo gailestingumu, ištvirkauja bei tų, kurie, klaidingai mokydami, skaldo Bažnyčią. Juos Judas palygina su nupuolusiais angelais, su tais, kurie „pasuko Kaino keliu“ (Jud 11), kurie „lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti... lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė“ (Jud 12-13).

Šiandien nesame įpratę naudoti tokią kalbą, kuri, nors ir vartodama poetinius įvaizdžius, aiškiai pasako kas priklauso krikščionybei ir kas su ja nėra suderinama. Atleidimo ir dialogo kelią, kurį II Vatikano Susirinkimas džiaugsmingai pradėjo, reikia nuolatos tvirtai tęsti. Tačiau nereikia pamiršti prievolės permąstyti ir pabrėžti mūsų krikščioniško identiteto pagrindinius ir neatsisakytinus principus. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad šis mūsų identitetas nesiremia kultūriniais ar paviršutiniškais dalykais, bet reikalauja tikėjimo jėgos, aiškumo ir drąsos. Dėl šios priežasties Judo laiško tekstas tęsia: „Bet jūs, mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti...“ (Jud 20-22). Laiškas užbaigiamas šiais gražiais žodžiais: „Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon pastatyti nesuteptus ir džiaugsmingus, vieninteliam Dievui, mūsų Gelbėtojui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų tebūnie šlovė, didybė, galybė ir valdžia prieš visus amžius ir dabar, ir visais amžių amžiais! Amen.“ (Jud 24-25).

Iš šitų teksto eilučių matome, kad autorius gyvena pagal savo tikėjimą, kuriam priklauso tokios didelės tikrovės, kaip moralinis integralumas ir džiaugsmas, pasitikėjimas ir, galiausiai, šlovė, nes viskas yra iš Dievo gerumo bei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo. Dėl šios priežasties, - kalbėjo Popiežius, - tiek Simonas, tiek Judas, tepadeda mums nuolatos atrasti bei nenuilstamai gyventi krikščioniško tikėjimo grožį ir visa tai tvirtai liudyti.

Šio trečiadienio bendrosios audiencijos pabaigoje Šventasis Tėvas taip pat pasveikino maldininkus ir iš Lietuvos:



Sveikinu širdingai piligrimus lietuvius! Savo džiaugsmu ir tikėjimo galia būkite Kristaus liudytojai. Visus Jus telaimina Viešpats! Garbė Jėzui Kristui!

***

Po trečiadienio audiencijos Šventasis Tėvas pašventino šv. Editos Stein skulptūrą, kuri buvo pastatyta vienoje iš Vatikano šv. Petro Bazilikos išorėje esančių nišų. Šia, šventosios skulptūros šventinimo proga, dalyvavo ir kard. Meisner, Kelno arkyvyskupas. Būtent Kelne 1934 metais Edita Stein įstojo į vienuolyną, pasirinkdama vienuolišką Kryžiaus Teresės Benediktos vardą. 1987 metais popiežius Jonas Paulius II Editą Stein paskelbė šventąja, o praėjusiais metais Kelne vykusiame Pasauliniame Jaunimo susitikime popiežius Benediktas XVI kvietė jaunimą sekti šventosios Editos Stein pavyzdžiu. (kl)