Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti
žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Jie tarė: „Mozė leido parašyti
skyrybų raštą ir atleisti“. Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė
jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos,ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas.
Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie
tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai
svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
Jam
nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino
ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra
Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis,
– neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. (Mk 10,
2–16)
KAIP KŪDIKIS
Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai
jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams
ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums:
kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, – neįeis į ją“. Ir jis laimino juos, apkabindamas
ir dėdamas ant jų rankas.
Šis Evangelijos epizodas nėra tiesiogiai susijęs
su Jėzaus kalbomis apie santuokos tvirtumą ir galimas skyrybas. Veikiausiai Išganytojas
su apaštalais buvo sustojęs kelyje, ir, gal motinos, gal vyresni broliai prie jo atnešė
vaikučius, trokšdami Mokytojo palaiminimo.
Apaštalai ir šiuo atveju pasirodė,
kaip nieko nesuprantantys. Jie draudė Mokytojui nešti vaikus. Kai kas tvirtina, jog
jie tai darė, vedami teologinių motyvų, atsieit, tokie maži vaikai dar nėra pribrendę
dangaus karalystei, tačiau Jėzus sudraudžia mokinius, pabrėždamas, jog kūdikiškas
nusiteikimas yra pirmoji sąlyga, norint pasiekti dangaus karalystės garbę.
Šis
klausimas aktualus ir mums. Kaip maži kūdikiai gali tapti pavyzdžiu visiems krikščionims?
Tikrai
jie negali būti nekaltumo pavyzdžiu, nes jau elementarus kūdikio norų ir psichologijos
suvokimas leidžia tvirtinti, jog kūdikis savyje nėra nekaltas, o atvirkščiai, jame
yra daug egoizmo, nes jis save suvokia, kaip pasaulio centrą. Be abejo, netenka šiuo
atveju kalbėti ir apie nusižeminimą.
Ir vis tiktai Jėzus tvirtina: Tokių yra
dangaus karalystė.
Maži kūdikiai vadinami palaimintais, nes jie neturi nieko,
kuo galėtų pasigirti nuveikę. Jie dar nėra nuveikę jokių žymių darbų. Jie neturi kuo
didžiuotis, neturi jokių pretenzijų apginti savo teises. Jie priima tai, kas jiems
yra dovanojama.
Neturėtume klysti: Jėzus anaiptol neidealizuoja kūdikių, ir
Jo žodžiai nereiškia, kad suaugę žmonės privalo stengtis grįžti į kūdikystę. Vis dėlto
yra vienas bruožas, skiriantis kūdikius nuo suaugusiųjų: kūdikis yra kupinas pasitikėjimo.
Jis leidžia, kad jam būtų vadovaujama, sugeba gyventi ta akimirka ir džiaugtis vyresniųjų
globa. Kaip tik tai yra tikro ir nuoširdaus tikėjimo ženklas.
Jėzus savo žodžiais
apie kūdikius piešia aiškų evangelinio žmogaus paveikslą, drauge pats tapdamas tokio
žmogaus pirmavaizdžiu.
Jėzus liko tokiu kūdikiu iki pat savo žemiškojo gyvenimo
pabaigos, nes visko tikėjosi iš dangaus Tėvo… Mes beveik nieko nežinome apie jo kūdikystę
ir vaikystę, tačiau matome jog pačiais sunkiausiais momentais, savo kelyje nuo Getsemanės
iki Golgotos Jis neprarado kūdikiškos dvasios ir visuomet kreipėsi į savo Tėvą…
Kūdikis
neturi ko ginti, jam nereikia stengtis išlaikyti padėtį visuomenėje, jam nereikia
išsaugoti savo privilegijų. Jis turi viską, nes jam viskas duodama, todėl jis yra
laisvas ir gali atsiliepti į jam skirtą kvietimą. Jis pasitiki, neįtarinėja ir neieško
savo naudos, todėl gauna viską.
Kažin, ar ne todėl mes, suaugusieji, tiek daug
prašome ir negauname?… (mons. Adolfas Grušas)