Jungtinių Tautų Organizacija nutarė pirmąjį spalio mėnesio pirmadienį skirti žmonių
gyvenimo sąlygų ir pamatinės teisės į būstą apsvarstymui, paskelbdama šią dieną „Pasauline
būsto diena“. Ji buvo minima daugelyje šalių, tačiau pagrindinis įvykis vyko Italijos
mieste Neapolyje.
Šios Pasaulinės būsto dienos tema buvo „Miestai – vilties
magnetai“. Anot statistinių duomenų, jei 1950 miestuose gyveno trečdalis planetos
gyventojų, tai šiuo metu gyvena daugiau nei pusė. Be abejonės, ši tendencija išliks
ir ateityje. Tad miestas tikrai tampa žmonių giminės gyvenimo vieta.
Tokio
didelio žmonių skaičiaus koncentracija mieste nulemia visą eilę socialinių, ekonominių
ir aplinkosauginių iššūkių bei problemų.
Pasaulinės būsto dienos minėjime Neapolyje,
tema „Miestas – kultūrų sankryža ir multikultūrinis projektas“, kalbėjo ir arkivyskupas
Agostino Marchetto, Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos sekretorius.
Anot
arkivyskupo, vis dažniau skirtingų kultūrų žmonėms tenka susitikt ir gyvent kartu
vienoje teritorijoje. Tai ypač susiję su nacionaline ir tarptautine migracija į išvystytas
industrines zonas ir miestus.
Susiduria skirtingas būdas matyti ir vertinti,
reaguoti, susiduria nevienodos vertybės ir skirtingos kalbos. Kai migrantų skaičius
pasiekia tūkstančius ir šimtus tūkstančių, nei migrantai, nei vietiniai gyventojai
nebegali likt abejingi vieni kitiems. Pasaulyje susidarė iki šiol neregėto kultūrinio
ir religinio pliuralizmo situacija.
Tiek vietiniai, tiek atvykėliai susitikdami
vienoje vietoje yra verčiami įsisąmoninti savo kultūrinę tapatybę, kuri yra žmogaus
realizavimosi būdas ir buvimo tos, o ne kitos tautos atstovu pamatas, sąryšis su savo
gyvenamąja vieta.
Argi tokia situacija nesukelia tapatybių konflikto? Kaip
išvengti mums žinomų dramatiškų etninių ir kultūrinių, tad ir religinių susidūrimų
pasekmių? Ar galima rasti, sukurti tokį rėmą, kurio viduje kultūriniai skirtumai netrukdytų
pripažinti kitą, kuris neverstų kito ištirpdyti ir asimiliuoti? Ar įmanoma pusiausvyra
tarp nuosavo identiteto ir kito pripažinimo? O gal kultūriniai skirtumai atima galimybę
susikalbėti?
Arkivyskupas Marchetto išreiškė įsitikinimą, kad neišvengiamos
įtampos, kylančios susidūrus kultūroms, gali ir turi būti valdomos, paverčiamos į
visai žmonijai naudingus procesus. Yra būtina pripažinti ir gerbti kiekvienos kultūros
savybes, tačiau taip pat būtina pripažinti kiekvienos kultūros, kaip istorinio ir
nuo žmogaus priklausančio darinio, ribas. Toks ribų pripažinimas nenuneigia savos
ar kitos kultūros vertės, tačiau atveria galimybę teigiamai tarpusavio sąveikai, nebežiūrint
į kitą kaip į grėsmę.
Teigiamas žvilgsnis į kitą kultūrą didele dalimi yra
auklėjimo pasekmė, reikia išmokti taip žvelgti. Tad jei norime, kad visuomenė to išmoktų,
reikia į tai orientuoti visą auklėjamąją-mokyklinę sistema, ta linkme turi eiti ir
masinės komunikacijos priemonės, ypač televizija. (rk)