Religijos laisvė turi būti ginama

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje ˇenevoje arkivyskupas Silvano Tomasi dalyvavo antrojoje Žmogaus teisių tarybos sesijoje ir pasakė kalbą.

Arkivyskupas Tomasi priminė prieš 25 metus tarptautinės bendruomenės priimtą svarbią Deklaraciją dėl religijos ar tikėjimo visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo.

Ši tarptautinė konvencija, savo ruožtu, remiasi kitu labai svarbiu aktu, siekiančiu būti „visuotiniu idealu, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“ – tai įžymioji 1948 metų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, vienas iš didingiausių mūsų laikų dokumentų, atsiradęs, deja, po neaprėpiamų II pasaulinio karo skausmų. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmasis straipsnis teigia:

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“.

Pirmajame straipsnyje atramą randa 18 straipsnis, skelbiantis, kad:

„Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas“.

Deklaracijos dėl religijos ar tikėjimo visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo preambulėje primenamas šis pamatinis kiekvieno žmogaus orumo ir lygybės moralinis principas, kurį visos valstybės, priklausančios Jungtinių Tautų Organizacijai, įsipareigojo gerbti. Religinės laisvės pažeidimai, ribojimai, draudimai kėsinasi būtent į šį principą.

Deklaracija dėl religines diskriminacijos šiek tiek papildo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnį, pridurdama, kad negalima jokia prievarta, pažeidžianti žmogaus laisvę skelbti savo religiją ar savo pasirinktą tikėjimą. Yra tik viena išimtis - laisvė išpažinti ir skelbti savo religiją gali būti ribojama įstatymais, ginančiais viešąją tvarką, sveikatą, moralę, žmogaus laisves ir teises.

Arkivyskupas Tomasi konstatavo, kad šios deklaracijos tikslai dar nėra įgyvendinti, dar reikia įdėti daug darbo, kad būtų sukurti visuotinai pripažįstami religinės laisvės standartai. Kai kuriose šalyse, ypač ten kur visuomenė ir bendruomenės nėra monolitiškos ir yra sudarytos iš skirtingų religinių grupių, religijos laisvės pažeidimai yra akivaizdūs.

Šventojo Sosto atstovas taip pat pažymėjo, jog kai kuriose šalyse teisinė bazė ir teisėtvarka nepakankamai apsaugo religines mažumas ir jų narius, netgi jei pastarieji yra tų valstybių piliečiai.

Religijos laisvės problema pasirodo dar kitu kampu dėl didėjančio migracijos mąsto, dėl informacijos ir komunikacijos technologijų poveikio. Dėl šių veiksnių skirtingų įsitikinimų žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai yra daug arčiau vienas kito. Kas iš to gausis? Naujos baimės ir konfliktai ar nauja galimybė praplėsti akiratį, padidinti teisingumą, sustiprinti taiką?

Nepakanka įstatymų nustatytų normų, reikia atvirumo ir tarpusavio priėmimo nuostatos, širdies ir proto mokėjimo kiekviename žmoguje atpažinti asmenį, lygų kitiems žmogiškos šeimos nariams. Žiniasklaida turi prisidėti prie to, ji neturi skleisti protus uždarančio nepakantumo.

Darniam sugyvenimui ateityje reikia labiau suprast: religijos indėlį žmonių ir bendruomenių gyvenimuose; religijų skirtumus, be ko negali būti garbingo ir vaisingo dialogo; geopolitikos sroves, kurios nebūtinai sutampa su regioniniu ir religiniu identitetu. (rk)