Žymaus Islamo tyrinėtojo Samir Khalil Samir pastabos apie popiežiaus Benedikto XVI paskaitą Regensburge ir musulmonų reakciją

„Žiniasklaida atsakinga už sukeltą audrą, musulmonų reakcijos perdėtos ir ne vietoje“ – tokia yra garsaus Islamo tyrinėtojo ir žinovo jėzuito Samir Khalil Samir nuomonė apie musulmonų pasaulio pasipiktinimo audrą dėl popiežiaus Benedikto XVI paskaitos Regensburgo universitete. Pateikiame tėvo Samir pastabas.

Žiniasklaidos atsakomybė

Vakarų žinių agentūros iš konteksto ištraukė ir išplatino kelias Benedikto XVI kalbos citatas, liečiančias Islamą. Neatsakingai paėmė būtent tas citatas, kurios dabartiniame tarptautiniame kontekste tiesiogiai užgauna musulmonų jautrumą ir skatina vakarų bei musulmonų pasaulio įtampą. Tuo tarpu panaudotų frazių prasmė yra visiškai priešinga visos popiežiaus kalbos visumos prasmei, kaip tai bus parodyta kiek vėliau.

Musulmonų neįsigilinimas į problemą

Musulmonų pasaulis audringai reagavo remdamasis būtent tomis keliomis iš konteksto ištrauktomis frazėmis. Niekas iš pradžių nepaskelbė popiežiaus kalbos viso teksto, kiek vėliau pasirodė vertimai anglų ir prancūzų kalbomis, Šventojo Tėvo paskaita nebuvo pristatyta rytų kalbomis. Apie visišką problemos nesupratimą liudija tai, kad kai kurie laikraščiai sekančią dieną po popiežiaus kalbos rašė, jog Šventasis Tėvas sakė „technologinį“ diskursą, supainioję „technologinį“ ir „teologiniu“. Kitas pavyzdys – per televiziją Al Jazeera, kilus šurmuliui, buvo transliuojami pasipiktinusių popiežiumi žiurovų pasisakymai, tačiau nė vienas iš jų taip ir nesugebėjo tiksliai pasakyt dėl ko būtent piktinasi. Atrodo, kad jie tik nugirdo, jog popiežius kalbėjo apie „džihad“ bei kritikavo Islamą ir to pakako, kad kiltų stiprios emocinės reakcijos.

Popiežiaus paskaitos dalies, liečiančios Islamą, prasmė

Musulmonai Islamo ir pranašo Mahometo įžeidimu palaikė popiežiaus Benedikto XVI kalboje cituotą krikščionio Bizantijos imperatoriaus ir išsilavinusio musulmono perso pokalbio vietą, kur imperatorius sako: „Parodyk man ką nauja atnešė Mahometas ir pamatysi tik blogus ir nežmoniškus dalykus, tokius, kaip įsakymas kardu skleisti savo skelbiamą tikėjimą“. Ši citata žiniasklaidos buvo pateikta tarsi paties popiežiaus mintis.

Betgi žiūrint į popiežiaus paskaitos, kur Islamo tema sudaro tik apie 10% teksto ir kurios pavadinimas buvo „Tikėjimas, protas ir universitetas“, visumą, pasidaro aišku, jog cituota frazė visiškai nepaliečia centrinės temos. Centrinė tema yra tikėjimas ir protas. Pasidaro aišku, jog popiežius citavo krikščionį imperatorių dėl kitos pastarojo pokalbio su musulmonu frazės: „prievarta yra neracionali. ...(Ji) prieštarauja Dievo prigimčiai ir sielos prigimčiai“. Štai ši mintis, popiežiaus paskaitoje pakartota bent penkis kartus, yra centrinė. Ja popiežius norėjo pasakyt – kas imasi prievartos, krikščionis ar musulmonas, tas eina prieš racionalumą ir prieš Dievą, racionalumo šaltinį. Tad yra melaginga teigti, kad popiežius paskaitos pagrindinis ar antrinis tikslas buvo Islamo kritika. Tai buvo religija motyvuotos prievartos kritika, remiantis argumentu, jog neracionalus ir prievartingas elgesys prieštarauja Dievo prigimčiai.

Kritiškas popiežiaus požiūris į racionalumo sąvoką Vakarų kultūroje

Peržvelgus visą Benedikto XVI paskaitos tekstą matome, jog popiežiaus dėmesio centre labiau yra Vakarų kultūros Iliuminizmo laikotarpiu subrandinta „proto“, „racionalumo“ sąvoka, o ne Islamas. Popiežius kritiškai vertina šios sąvokos sekuliarizaciją ir dvasinės dimensijos joje praradimą. Vakarų kultūrai raktinis graikiškas žodis „Logikos“ reiškė „racionalus“ ir „dvasinis“. Iliuminizmo laikotarpiu pastaroji prasmė buvo atmesta.

Tad kažkuria prasme popiežius pritaria tai musulmonų pasaulio kritikai, kuri sako Vakarams: jūs turite techniką, mokslą, viską, išskyrus svarbiausią – dvasingumą ir Dievą. Šventasis Tėvas kritikuoja ateistinį racionalumą ir siekia parodyti, jog krikščionys savo tikėjimu į Dievą, Kuriančiąją Dvasią, Protą, nėra prieš racionalumą. Priešingai, yra už racionalumą, jie tiki kad pasaulio atsiradimo ir jo tvarkos ištakose yra Protas. Tačiau krikščionių racionalumas yra kitoks, negu kad mums pateikė Iliuminizmas, jis yra praplėstas, praturtintas dvasine dimensija.

Bet taip pat reikia labai aiškiai pasakyti kitką – jei kai kurie musulmonai kritikuoja ir kaip ateistinę atmeta visą Vakarų kultūrą, it vientisą bloką, tai popiežius jokiu būdu neatmeta daugelio modernaus pasaulio prielaidų ir besąlygiškai pripažįsta jų vertę. Popiežiaus kritikos tikslas nėra paneigti Vakarų kultūroje subrendusio „racionalumo“, tačiau jį reformuoti ir išplėsti „iš vidaus“.

Racionalumas ir dialogas

Suteikdamas racionalumui dvasinę ir religinę dimensiją, Šventasis Tėvas atveria kelią racionaliam ir visuotiniam kultūrų bei religijų dialogui. Ir priešingai, iš „racionalumo“ sąvokos pašalinus dvasinį ir religinį komponentą, rizikuojama kultūrą ir religiją priešpastatyti racionalumui, o aklą prievartą ir neracionalius susidūrimus matyti kaip vienintelę įvairių kultūrų ir religijų sąveikos galimybę.

Baigiant galima reziumuoti, jog Šventasis Tėvas krikščionybei, Islamui, Vakarų kultūrai siūlo dialoguoti remiantis išplėsta „racionalumo“ sąvoka. Ji apsaugotų religijas nuo prievartos Dievo vardu, o Vakarams leistų dalyvauti kultūrų ir religijų dialoge, kurio taip skubiai šiandien reikia. (rk)