Benedikto XVI paskaitos Regensburgo universitete santrauka (su protestų sulaukusios dalies ištisu vertimu).

Šiame universitete Josephas Ratzingeris dėstė nuo 1969 iki 1977 metų, kuomet buvo paskirtas Miuncheno – Freisingo arkivyskupu; aštuonerius metus vadovavo dogminės teologijos ir dogmų istorijos katedrai, o taip pat ėjo universiteto vicerektoriaus pareigas.

Savo kalbą Popiežius pradėjo atsiminimais apie anuos laikus, kuomet nepaisant atskirų disciplinų specializacijos ir dėl to, tiek dėstytojų, tiek ir studentų skirtingų interesų, universitete vis dėlto vyravo dialogo dvasia, visiems buvo savaime suprantama, kad universitetui būdingam ir privalomam universalumui reikalingi ir du teologijos fakultetai, kurių dėka universitetas yra tikras „universitas scienciarum“. Netgi nepiktino kai kurių kolegų ironiškos užuominos, kad šiame universitete veikia du fakultetai, kurie studijuoja neegzistuojantį dalyką – Dievą. Buvo suprantama, kad net ir toks radikalus skepticizmas nepaneigia būtinumo kelti klausimus apie Dievą ir atsakymų ieškoti tikėjimo ir krikščionių tradicijos kontekste.

Toliau savo kalboje, prieš pereidamas prie „tikėjimo ir proto“ santykių analizės, popiežius, kaip pavyzdį, paminėjo islamo ir krikščionybės požiūrius į Dievo transcendentiškumą.

Šioje savo paskaitos dalyje Popiežius kalbėjo:

"Neseniai skaičiau dalį profesoriaus Theodore Khoury (Miunsteris) publikuoto dialogo, kuriame išsimokslinęs Bizantijos imperatorius Manuelis II Paleologas, galbūt 1391 metais žiemos stovykloje prie Ankaros, kalbėjosi su vienu išsilavinusi persu apie krikščionybę ir islamą bei apie jų tiesas. Vėliau turbūt pats imperatorius šį dialogą užrašė Konstantinopolio apgulties metu tarp 1394 ir 1402 metų; tai paaiškintų kodėl jo paties samprotavimai pateikti žymiai detaliau negu jo pašnekovo perso. Dialogas apima Biblijoje ir Korane esančių tikėjimo struktūrų visumą, paliečia Dievo ir žmogaus paveikslą, bet visų pirma – trijų „Įstatymų“ arba kaip buvo sakoma „gyvenimo taisyklių“ – Senojo Testamento – Naujojo Testamento - Korano santykius. Neketinu apie tai kalbėti šioje paskatoje, o norėčiau paliesti tik vieną – pačioje dialogo struktūroje – neesminį dalyką, kuris „tikėjimo ir proto“ santykių kontekste mane visuomet žavėjo ir kuriuo dabar pasinaudosiu kai išeities tašku savo mąstymams šia tema.

Profesoriaus Khoury publikuotame septintajame pokalbyje (kontroversija) imperatorius paliečia „džihado“, šventojo karo temą. Imperatorius tikriausiai žinojo, kad suroje 2, 256 skaitoma: „Jokios prievartos tikėjimo dalykuose“. Ekspertai sako, kad tai ankstyvojo periodo sura, kai Mahometas dar neturėjo valdžios ir buvo silpnas. Tačiau, žinoma, imperatorius žinojo ir vėliau Korane išvystytas ir nustatytas dispozicijas dėl šventojo karo. Nesigilindamas į tokias detales kaip skirtingas požiūris į turinčiuosius „Knygą“ ir į „netikėlius“, jis stebėtinai šiurkščiai kreipiasi į savo pašnekovą ir iškelia pagrindinį tikėjimo ir smurto santykių klausimą, sakydamas: „Parodyk man ką nauja atnešė Mahometas ir pamatysi tik blogus ir nežmoniškus dalykus, tokius, kaip įsakymas kardu skleisti savo skelbiamą tikėjimą“. Po tokio griežto pasisakymo, imperatorius toliau smulkiai aiškina priežastis, dėl kurių tikėjimo skelbimas prievarta yra neracionalus. Smurtas prieštarauja Dievo prigimčiai ir sielos prigimčiai. „Dievui kraujas nepatinka,- sako jis,- neracionalumas prieštarauja Dievo prigimčiai. Tikėjimas yra sielos, o ne kūno vaisius. Kas nori ką nors atvesti į tikėjimą, privalo sugebėti gerai kalbėti ir teisingai samprotauti, o ne imtis sumurto ir grasinimų... Norint įtikinti protingą sielą nereikia nei tvirtos rankos, nei ginklų, nei nieko kito kuo būtų galima grasinti žmogui mirtimi...“

Neracionalus elgesys prieštarauja Dievo prigimčiai – tai pagrindinis samprotavimų prieš smurtingą atvertimą argumentas. Leidėjas, Theodore Khoury, komentuoja: imperatoriui, graikų filosofijos užaugintam bizantiečiui, šis teiginys buvo savaime suprantamas. Tuo tarpu, musulmonų doktrinai Dievas yra absoliučiai transcendentiškas. Jo valia nesusieta su nė viena iš mūsiškių kategorijų, nesusieta ir su racionalumu. Šiame kontekste Khoury cituoja žinomo prancūzų islamisto R. Arnaldez veikalą, kuriame atskleidžiama, kad Ibn Hazm yra netgi tvirtinęs, kad Dievo nesaisto net jo paties žodis ir niekas jo negalėtų priversti atskleisti mums tiesą. Jei tokia būtų jo valia, žmogus būtų stabmeldys".

Būtent čia,- kalbėjo Benediktas XVI,- kai bandome suprasti Dievą ir religijos konkretų realizavimą, prieš mus atsiveria dilema, kuri kartu yra iššūkis šiuolaikiniam pasauliui. Ką reiškia tvirtinimas, kad neracionalumas prieštarauja Dievo prigimčiai? Tai tik graikiškos filosofijos elementas o ar tai savaime visuomet galiojantis teiginys? Aš esu įsitikinęs,- sakė Popiežius,- kad būtent čia glūdi graikiškojo pasaulio ir tikėjimo į Biblijos Dievą svarbiausias sąlyčio taškas. Jonas savo Evangeliją pradeda tvirtinimu: „Pradžioje buvo Žodis, Logos“. Tačiau graikų filosofijos ir apreikštojo tikėjimo paralelės prasidėjo gerokai anksčiau negu krikščionybės inkultūravimas heleniškajame pasaulyje. Jas jau matome iš degančio krūmo nuaidėjusiuose žodžiuose „Aš Esu“. Tas procesas pasiekia brandą tremties laikais. Taip pat ir priverstinės helenizacijos laikotarpiu, kai judaizmas turėjo atsispirti graikiškai pagonybei, graikiškos minties gerąją dalį jis pasisavino. Tai tikėjimo ir proto susitikimas, kurio išvada: neprotingas elgesys prieštarauja Dievo prigimčiai.

Biblinio tikėjimo ir graikų filosofijos artumas yra lemtingas ne tik religijų istorijos kontekste, bet visai visuotinei istorijai. Nenuostabu, kad šis proto ir tikėjimo ryšys, susiformavęs Rytuose, pasiekė ir Vakarus ir paliko juose gilų pėdsaką. Tą patį galima ir kitaip pasakyti: šis biblinio tikėjimo ir graikiškos kultūros ryšys, papildytas Romos palikimu, sukūrė Europą ir yra pagrindas to, ką mes vadiname Europa.

Tezei, jog graikiškas palikimas yra integrali krikščionybės dalis bando prieštarauti reikalavimas dishelenizuoti, nugraikinti krikščionybę. Šį reikalavimą matome teologijoje nuo pat moderniųjų laikų pradžios. Atidžiau pažiūrėję galime išskirti tris tokio nugraikinimo etapus.

Pirmąjį etapą matome šešioliktojo amžiaus Reformacijos postulatuose. Buvo siekiama išvaduoti tikėjimą iš filosofinių sistemų, grįžti prie vien biblinio tikėjimo. Į metafiziką buvo žiūrima kaip į tikėjimui nereikalingą ir trukdantį kitos kilmės elementą. Dar radikaliau šią pretenziją suformulavo Kantas, priskirdamas tikėjimą praktinio proto sferai, nutraukdamas jo ryšius su tikrove.

Antrąją nugraikinimo bangą matome devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus liberalioje teologijoje, kurios vienas pagrindinių atstovų buvo Adolfas von Harnackas. Čia išeities tašku dažnai naudojamas Paskalio teiginys apie filosofų Dievą ir Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą. Pagrindinė Harnacko teologijos idėja yra grįžimas prie žmogaus Jėzaus, prie jo skelbiamos žinios paprastumo, be jokių teologinių ir heleniškų apnašų. Jėzus čia suprantamas kaip tasai, kuris nutraukia ryšį su kulto įmantrybėmis, o akcentuoja moralę. Jėzus suprantamas kaip humanitarinės moralės pradininkas. Teologija Harnackui yra istorinis kritinis mokslas. Šių teiginių fone slypi kantiškasis proto ir natūralios pasaulio sąrangos pažinimo atskyrimas. Modernioji proto samprata remiasi platonizmo ir empirizmo sinteze. Viena vertus – materijos struktūrai pritaikomos matematinės schemos; antra vertus – galioja tik eksperimentinis teiginių teisingumo arba neteisingumo nustatymas ir praktinis siekimas palenkti gamtą mūsų tikslams. Tik matematiškumas ir empiriškumas laikomi moksliškumo kriterijais. Visos kitos pažinimo sritys – istorija, psichologija, sociologija, filosofija gali tik stengtis priartėti prie tokių moksliškumo kriterijų. Tuo tarpu Dievo problema šiame kontekste tėra tik priešmokslinė ar iš viso nemokslinė problema. Taigi matome, kad jei teologijai bandytume taikyti tokius moksliškumo kriterijus, ji turėtų tenkintis tik nereikšminga dalimi. Tokių nuostatų akistatoje mes sakome, kad naudojant šituos kriterijus, ne tik mokslas redukuojamas, bet suvaržomas ir žmogus. Tokie labai žmoniški klausimai kaip „iš kur“ ir „kurlink“ šitokioje mokslo sampratoje neranda sau vietos ir jie nustumiami vien į subjektyvumo sferą. Subjektas, remdamasis vien savo patirtimi, nusprendžia kas jam atrodo teisinga; sąžinė lieka vienintele etikos instancija. Tokia situacija,- sakė Popiežius,- yra pavojinga žmonijai. Matome, jog kur protas yra tiek susiaurintas, kad nei religija, nei etika nepriklauso jo veikimo sričiai, ten pratrūksta įvairios religinės ir protinės patologijos.

Galiausiai, pasak Popiežiaus, trečioji dishelenizacijos arba nugraikinimo banga – tai tam tikras, šiandien paplitęs požiūris į tikėjimo inkultūravimą. Sakoma, kad kitados įvykusi biblinio tikėjimo ir heleniškos kultūros sintezė neturėtų būti siūloma kitoms kultūroms. Turėtų būti inkultūruojamas tik grynas biblinis tikėjimas, be tradicijoje saugomų kultūrinių priedų. Ši tezė, paprasčiausiai, yra klaidinga,- sakė Benediktas XVI. Naujasis Testamentas buvo parašytas graikiškai, jis alsuoja graikiška dvasia, jis paveldėjo taip pat ir tuos graikiškuosius elementus, kurie jau anksčiau buvo integruoti į Senąjį Testamentą. Žinoma yra nemažai elementų, atsiradusių krikščionybės istorinėje raidoje, kurių skelbti kitoms kultūroms nereikia. Tačiau pagrindiniai dalykai, kurie liečia tikėjimo ir intelektinių paieškų sąsajas – jie yra neišvengiami ir būtini.

Kokios galėtų būti išvados? Visų pirma,- sakė Popiežius,- nesakau, kad reikia grįžti atgal, į priešiliuministinius laikus, atmesti moderniųjų laikų pasiekimus. Visa kas gero buvo moderniaisiais laikais pasiekta turi būti besąlygiškai pripažįstama. Visi esame dėkingi už mums atvertas naujas galimybes. Aš noriu ne kritikuoti, bet raginti, kad mūsų naudojama proto sąvoka buvo išplėsta, kad būtų išplėsti veikimo akiračiai. Tai pasieksime, jei atsisakysime mūsų pačių sau nustatytų apribojimų. Šia prasme, teologijai, ne tik kaip istorinei disciplinai, bet tikrajai teologijai turi atsirasti vietos universitete ir mokslų dialoge. Tokio dialogo šiandien mums ypatingai reikia. Galiausiai popiežius pacitavo vieną Platono dialogų, kuriame Sokratas sako Faidonui: „Jei žmogus, supykęs ant savęs dėl praeities klaidų, visą gyvenimą nekęstų bet kokių kalbų apie būtį, jis padarytų sau milžinišką žalą“. Toks pavojus gresia Vakarams. Reikia drąsos pralėsti proto akiračius. Šito siekia teologija, stengdamasi įsijungti į šiuolaikinį diskursą. (jm)