Bendrosios audiencijos metu Popiežius dalijosi kelionės į Bavariją įspūdžiais ir dar kartą kalbėjo apie audringų reakcijų sulaukusią savo paskaitą Regensburgo universitete.

Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje sutiktiems maldininkams, kaip įprasta po apaštalinių kelionių, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie savo vizitą Bavarijoje.

Dalindamasis su jumis išgyvenimais ir jausmais, kuriuos patyriau lankydamas man brangias vietas, visų pirma dėkoju Dievui už šią antrąją kelionę į Vokietiją ir pirmąją – į Bavariją, mano gimtąją šalį. Mano kelionė, vis dėlto, buvo ne tik grįžimas į praeitį, bet visų pirma Apvaizdos duota proga su viltimi žiūrėti į ateitį. „Kas tiki, niekuomet nėra vienišas“ – ši bendroji kelionės tema drauge yra kvietimas susimąstyti apie kiekvieno pakrikštytojo priklausymą vienai Kristaus Bažnyčiai, kurioje niekados nesame vieni, bet visados esame vienybėje su Dievu ir su broliais.

Popiežius priminė apsilankymą Miuncheno Marijos aikštėje ir maldą prie Mariensaeule – Marijos kolonos. Ta vieta ypatinga, nes ten Josephas Ratzingeris, vos tapęs Miuncheno arkivyskupu, meldė Dievo Motinos globos savo tarnystei ir visai vyskupijai. Toje pačioje vietoje vyko ir jo iškilmingas atsisveikinimas su vyskupija, kai kardinolas Ratzingeris buvo pakviestas dirbti į Romą. Dabar jau popiežius Benediktas šioje vietoje meldė Marijos globos ne tik Miunchenui ir Bavarijai, bet visam pasauliui. Ypatingi išgyvenimai Popiežių sieja ir su pirmąją kelionės dieną aplankyta Miuncheno katedra, nes būtent joje 1977 metais jis buvo konsekruotas vyskupu.

Po Miuncheno, Popiežius lankėsi „Bavarijos širdyje“ – Altoettingo šventovėje, kuri nuo seno Vokietijoje ir visoje Vidurio Europoje garsėja savąja „Malonių koplyčia“ ir joje saugomu „Juodosios Madonos“ atvaizdu.

Po to, kelionė nuvedė į Regensburgą – šv. Bonifaco 739 metais įkurtą vyskupiją. Kalbėdamas apie vizitą Regensburge, Šv. Tėvas dar kartą sugrįžo prie savo kalbos universitete, kuri susilaukė tiek priekaištų ir audringų reakcijų.

"Ypatingai gražus išgyvenimas tą dieną man buvo paskaita didelei profesorių ir studentų auditorijai Regensburgo universitete, kuriame aš pats daug metų buvau dėstytojas. Labai džiaugiausi galėdamas dar kartą susitikti su universiteto pasauliu, kuris daug metų buvo mano dvasinė tėvynė. Paskaitai pasirinkau tikėjimo ir proto santykių temą. Norėdamas įvesdinti auditoriją į temos dramatiškumą ir aktualumą, pacitavau kelis žodžius iš keturioliktojo amžiaus krikščionio ir musulmono dialogo, kuriame pašnekovas krikščionis – Bizantijos imperatorius Manuelis II Paleologas – mums nesuprantamai šiurkščiai – išdėstė pašnekovui musulmonui religijos ir smurto santykio problemą. Ta citata, deja, pasirodė galinti būti neteisingai suprasta. Tačiau atidus mano teksto skaitytojas aiškiai mato, kad jokiu būdu sau nepriskyriau šiame dialoge viduramžių imperatoriaus ištartų negatyvių žodžių ir kad jų polemiškas turinys neatspindi mano asmeninių įsitikinimų. Mano ketinimas buvo visai kitoks: remdamasis tuo, ką toliau Manuelis II pozityviai ir labai gražiais žodžiais sakė apie racionalumą, kuriuo turi vadovautis tikėjimo perdavimas, norėjau paaiškinti, kad ne religija ir smurtas, bet religija ir protas eina kartu. Mano konferencijos tema – kalbant apie universiteto misiją – buvo tikėjimo ir proto santykis: norėjau pakviesti į krikščionių tikėjimo dialogą su šiuolaikiniu pasauliu, į visų kultūrų ir religijų dialogą. Tikiuosi, kad kiti mano vizito momentai – pavyzdžiui, kai Miunchene kalbėjau apie pareigą gerbti tai, kas kitiems žmonėms šventa – aiškiai įrodo mano gilią pagarbą didžiosioms religijoms, visų pirma musulmonams, kurie garbina „vienatinį Dievą“ ir su kuriais turime pareigą „bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę“ (Nostra Aetate, 3). Taigi, tikiuosi, kad po pirmųjų reakcijų, mano žodžiai taps paskata ir padrąsinimu pozityviam, taip pat ir savikritiškam, dialogui tarp religijų, o taip pat tarp modernios proto sampratos ir krikščionių tikėjimo".

Kalbėdamas apie vizitą Regensburge, Benediktas XVI paminėjo taip pat šiame mieste aukotas Mišias ir vadovautus ekumeninius Mišparus bei apsilankymą „Senojoje koplyčioje“. Paminėjo taip pat jam dovanotus muzikos koncertus ir ypač katedros berniukų chorą – „Domspatzen“, kuriam anksčiau tris dešimtmečius vadovavo Popiežiaus brolis Georgas. Galiausiai paskutinis lankytas Bavarijos miestas buvo Freisingas, kuriame vyko susitikimas su kunigais ir diakonais.

Atsisveikindamas,- sakė Popiežius,- dar kartą priminiau pagrindinį šios kelionės tikslą: iš naujo pasiūlyti mano tautiečiams amžinas Evangelijos tiesas ir sutvirtinti tikėjimą į Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų, už mus mirusį ir prisikėlusį. Tepadeda mums Marija, Bažnyčios Motina, atverti širdis ir protus tam, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Šito aš meldžiau ir už tai ir jus, broliai ir seserys, raginu melstis, dėkodamas už meilę, kuria mane palydite mano kasdienėje ganytojo tarnystėje. (jm)