Popiežiaus susitikimas su kunigais ir diakonais Freisinge

Freisingo krikščioniška istorija siekia aštuntojo am˛iaus pradžią, kuomet Bavarijos krikštytojas šv. Korbinianas (tas pats, apie kurį kalbama kelionės pradžioje paties Popiežiaus minėtoje legendoje apie prijaukintą lokį) įkūrė pirmąją abatiją. Vėliau Freisingas tapo centru svarbiausios šioje Vokietijos dalyje vyskupijos, kuri devynioliktojo amžiaus pradžioje buvo sujungta su Miunchenu ir nuo to laiko vadinasi Miuncheno – Freisingo arkivyskupija ir kurios ganytojas 1977 – 1982 metais buvo Josephas Ratzingeris.

Freisingo katedroje ketvirtadienio rytą Popiežių pasitiko Bavarijos kunigai ir nuolatiniai diakonai. Benediktas XVI turėjo iš anksto parengtą kalbos tekstą, tačiau jo neskaitė, o į kunigus ir diakonus kreipėsi ex promptu ir komentavo susitikimo pradžioje skaitytą Evangelijos ištrauką apie Viešpaties pjūtį, apie raginimą melstis, kad pjūties šeimininkas siųstų darbininkų į savo pjūtį.

Pirmas šių Kristaus žodžių momentas – tai konstatavimas, kad pjūtis yra didelė. Kristus čia kalba ne tik apie savo laikų Palestiną, bet apie visą visų laikų pasaulį. Dievui reikia žmonių, kurie ryžtųsi būti jo bendradarbiais, kurie atsakytų „taip“ į jo kvietimą. Dėl to, šioje srityje netinka ta personalo politika, kuri naudojama įdarbinant kitų sričių specialistus, nes čia visų pirma reikia Viešpaties kvietimą priimančios širdies.

Viešpaties palyginimas apie pjūtį mūsų dėmesį kreipia ir į kitą momentą – matome, kad kunigų nėra daug ir kad jų skaičius mažėja, kad darbo našta vis sunkėja ir vis dažniau matome nuovargį. Ką daryti? Ar nebus taip, kad kunigystė ne džiugins, o tik slėgs? Nėra vieno atsakymo į šiuos klausimus,- sakė Popiežius. Šv. Paulius mums sako, kad mes privalome žmonėms perduoti idėjas, perduoti Kristaus dvasią. Turime mokytis iš Kristaus, kuris Dievo karalystę giliai išgyveno savo viduje ir entuziastingai skelbė kitiems. Turime mokytis iš maldos, kurios jis mums išmokė: „teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia“. Kunigui reikia ir didelio uolumo, ir didelio nuolankumo, ir, svarbiausia, abiejų šių elementų pusiausvyros. Uolumas mus skatina eiti į žmones, eiti pas jaunimą, bet jei neturėsime nuolankumo, jei nematysime, kad vis dėlto esame riboti žmonės, tas uolumas mus pražudys. Riboti žmonės yra ir kunigai, ir popiežius. Aš esu ribotas, nes žinau, kad nesu visagalis. Viskas priklauso nuo Tavęs, Dieve. Bažnyčia yra Tavo. Mes esame Viešpaties bendradarbiai. Kas tiki – niekuomet nebus vienišas. Toks įsitikinimas, tai ne tik šios mano kelionės šūkis, bet visų pirma, mūsų, kunigų programa. (jm)