Sekmadienį po pietų Popiežius vadovavo Mišparams Miuncheno katedroje.

Didžiulė Mergelei Marijai dedikuota Miuncheno katedra, su 109 metrų aukščio bokštais, buvo pastatyta penkioliktojo amžiaus pabaigoje. Keletą šimtmečių ji neturėjo katedros statuso, nes vyskupijos centras buvo senajame Freisingo mieste. Tik 1818 metais sujungus abi vyskupijas, Miuncheno – Freisingo arkivyskupo sostas buvo perkeltas į šią didingą bažnyčią. Penkerius metus, nuo 1977 kovo iki 1982 vasario Miuncheno arkivyskupo soste sėdėjo Josephas Ratzingeris.

Sekmadienį grįžęs į buvusią savo katedrą, popiežius Benediktas XVI joje meldėsi kartu su šiemet Pirmąją Komuniją priėmusiais vaikais, jų tėvais, tikybos mokytojais ir kunigais. Kreipdamasis į vaikus, jų tėvus ir mokytojus, Benediktas XVI, komentuodamas Mišparų skaitinyje girdėtą Apreiškimo Jonui knygos ištrauką, kalbėjo apie jauno žmogaus humanišką ir krikščionišką ugdymą.

„Apreiškimo Jonui knygos regėtojas kelia akis aukštyn, į dangų, žiūri į priekį, į ateitį. Tačiau kartu jis kalba apie žemę ir apie mūsų dabartį. Visi juk šioje žemėje esame keleiviai ir mūsų tikslas yra ateitis. Visi trokštame eiti teisingu keliu, atrasti tikrą gyvenimą, nepatekti į akligatvį, nenuklysti į dykumą. Nenorime taip gyventi, kad pabaigoje turėtume sakyti: ėjau neteisingu keliu, mano gyvenimas nenusisekė. Mes norime džiaugtis gyvenimu, mes norime, kaip sako Jėzus, „apsčiai jo turėti“.

„Pasiklausykime Apreiškimo Jonui knygos regėtojo. Ką jis sako? Jis kalba apie sutaikintą pasaulį, kuriame visų genčių, tautų, rasių ir kalbų žmonės džiaugiasi vienybe. Kaip tai gali įvykti? Koks kelias į tai veda? Pirma ir svarbiausia yra tai, kad šitie žmonės gyvena su Dievu, kad pats Dievas pas juo pasistatė palapinę. Dievas nėra toli nuo mūsų, nėra kažkokioje neprieinamoje visatos vietoje. Jėzuje jis tapo vienu iš mūsų. Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų.- skaitome Jono Evangelijos pirmajame skyriuje. Žengdamas į Dangų jis irgi nuo mūsų nepasitraukė. Jo palapinė, jis pats su savo Kūnu, pasiliko tarp mūsų. Mes galime su juo kalbėtis, galime į jį kreiptis ir sulaukti jo atsakymo“.

„Jėzuje Dievas apsigyvena tarp mūsų. Tačiau, kaip tai įvyksta? Į šį klausimą, skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos duoda du atsakymus. Pirmiausia kalbama apie sutaikintus žmones, kurie išplovė savo apsiaustus ir išbaltino juo Avinėlio kraujyje. Mums šie žodžiai keistokai skamba. Regėtojas savąja šifruota kalba čia užsimena apie krikštą. Avinėlio kraujas – tai Jėzaus meilė. Ta dieviška ir kartu žmogiška meilė mus nuplauna, panardina krikšto vandeny, kad galėtume švarūs stoti Dievo akivaizdon ir su juo gyventi. Tačiau krikštas – tai tik pradžia. Jėzaus meilė mus lydi visoje gyvenimo kelionėje. Be to, balta spalva reiškia šviesą. Vilkdamiesi baltą rūbą, mes nusivelkame viską kas tamsu, atsisakome melo ir apsimetinėjimo, išsižadame visko kas bloga, tampame šviesos vaikais, Dievui tinkamais žmonėmis. Krikšto ir Pirmosios Komunijos rūbas mums primena, kad su Jėzumi gyvenanti tikinčiųjų bendruomenė yra pašaukta savyje atspindėti Dievo gerumą“.

„Antrą atsakymą Apreiškimo Jonui knygos regėtojas mums pateikia irgi šifruota kalba: Avinėlis veda minią žmonių prie gyvojo vandens šaltinių. Be vandens nėra gyvybės. Tai puikiai žinojo žmonės, gyvenantys dykumos kaimynystėje. Vanduo jiems buvo pats suprantamiausias gyvybės simbolis. Avinėlis, tai yra Jėzus, veda žmonės prie vandens šaltinių. Tie šaltiniai – tai ir Šventasis Raštas, ir visų pirma pats Jėzus. Visų pirma šventojoje Komunijoje mes geriame tiesiai iš gyvojo vandens šaltinio. Eucharistija, bendrystės sakramentas, visų tautų ir kalbų žmones suburia į vieną bendruomenę, į visuotinę Bažnyčią, kurioje Dievas mums kalba ir su mumis gyvena“.

Mišparų homilijoje Popiežius kreipėsi į vaikų tėvus ir ugdytojus. „Brangūs tėvai, padėkite savo vaikams tikėti, palydėkite juo kelyje pas Jėzų. O labiausiai jūsų prašau kartu su vaikais melstis – prie stalo, prieš miegą – nes malda ne tik veda pas Dievą, bet ir mus pačius labiau tarpusavy suartina“.

„Brangūs tikybos mokytojai ir ugdytojai, stenkitės, kad mokykla būtų ne tik intelekto formavimo, bet taip pat susitikimo su Jėzumi vieta. Padėkite vaikams ieškoti prasmės. Padėkite vaikams suprasti, kad į klausimas „iš kur?“ ir „kurlink?“ be Dievo neįmanoma išsamiai atsakyti“.

„Brangūs ganytojai ir parapijų bendruomenių vadovai, jūsų prašau taip tvarkyti savo bendruomenių gyvenimą, kad jos gyventų kaip šeimos, kad kiekvienas žmogus parapijoje turėtų savo dvasinę tėvynę“. (jm)