XXIII Eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31-37).

GYDANTI TYLA

Evangelisto Morkaus aprašytas kurčnebylio pagydymas pakišo mintį, jog būtų gana įdomu pamėginti išsiaiškinti, kiek kurčių ir kiek nebylių yra bet kurioje bažnyčioje pamokslo metu.

Suskaičiuoti nebylius pakankamai lengva: tai visi, esantys bažnyčioje, išskyrus patį pamokslininką ir zakristijoną, kuris tuo metu spėja duoti nurodymus patarnaujantiems, na, dar vargonininką ir bažnyčios choristus, kurie, aukštai užsilipę ir nematomi kitiems maldininkams, aptarinėja gal būsimųjų giesmių repertuarą, o, galbūt, komentuoja tai, ką sako kunigas.

Tiesa, tas nebylumas yra kiek priverstinis, nes esame pripratę, kad pamokslo metu reikia tylėti ir į širdį dėtis tai, kas tuo metu skamba nuo altoriaus, todėl viską kompensuojame jau vėliau murmėjimu ir apkalbomis.

Su kurčiaisiais kiek sunkiau. Šiuo atveju reiktų atskirti tuos, kurie klausosi, nuo tų kurie tiktai girdi ir nuo tų, kurie yra absoliučiai kurti bet kokiems žodžiams, kuriuose skamba Dievo vardas ar kalbama apie moralę, jau neminint žmogaus dvasinių pareigų. Jie nori būti kurti, nes girdimi žodžiai kertasi su jų pasirinktu gyvenimo būdu.

Gal kaip tik čia ir slypi priežastis, kad pamokslai dažnai neatneša pageidaujamų vaisių. Ir argi galėtų būti kitaip, jeigu didžioji dalis – tai kurčnebyliai, gyvenantys savo pasaulyje ir net neketinantys įsilesti į jį nieko, kas bent kiek galėtų jį sudrumsti? Jei dar pridėtume ir kai kuriuos pamokslininkus, gerai nežinančius, ką kalba, vaizdas būtų tragikomiškas.

Vis dėlto, manyčiau, jog yra viena priemonė, kurią būtų galima pritaikyti visiems kurčnebyliams. Ją girdime šio sekmadienio Evangelijoje: Jėzus pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios…

Vienatvė – tai esminė sąlyga kiekvienam, norinčiam pagyti iš šios ligos, neleidžiančios kalbėti ir klausytis. Tik tyla leidžia vėl kalbėti ir girdėti.

Visa tai galioja ir kunigams. Tik tada, kai jie randa laiko pasišalinti atokiau, pasitraukti kuriam laikui nuo minios ir nuo tūkstančių savo pareigų, pabūti vienatvėje ir tyloje, jie atranda naujus, tikrai veiksmingus ir įtikinančius žodžius. Jie supranta, kad, norint kalbėti, reikia dar daugiau klausytis, išgirsti žmonių nuoskaudas ir rūpesčius, pajusti, kaip žmonėms reikia meilės.

Tikras pamokslininkas yra tas, kuris kalba tik tai, kas būtina, ir labai daug klausosi. Tikras klausytojas yra tas, kuris girdėdamas, stengiasi suprasti, nuolat klausdamas savęs, ką tai reiškia jo gyvenimui, kokias išvadas gali padaryti sau pačiam. Po to jis prabyla savo gyvenimu, kitiems liudydamas Dievo malones.

Bet kuriuo atveju svarbiausias yra susitikimas su Jėzumi nuošaliau nuo visos minios, į vidinę ramybę ir tylą, kur Jis savo malone galėtų paliesti mus.

(Mons. Adolfas Grušas)