Bendras tarpreliginio maldos susitikimo Asyžiuje kreipimasis

Rugsėjo 4-5 dienomis Asyžiuje vyko tarptautinis ir tarpreliginis susitikimas, skirtas dvidešimtosioms istorinio Maldos už taiką susitikimo Asyžiuje metinėms. Prieš 20 metų, 1986 metais, popiežius Jonas Paulius II į nedidelį Asyžiaus miestą sukvietė pasaulio religijų lyderius bendrai maldai už taiką, kiekvienam meldžiantis sau įprastu būdu. Tai buvo nedviprasmiškas ženklas pasauliui, jog religijos yra už taiką, o ne už prievartą. Nuo 1987 metų panašius tarpreliginis maldos susitikimus kasmet rengia ekumeninės dvasios Šventojo Egidijaus bendruomenė.

Susitikimo Asyžiuje pabaigoje įvairių religijų lyderiai paskelbė bendrą kreipimąsi dėl taikos pasaulyje, kurį išdalijo susitikime dalyvavusiems ir simboliškai visą pasaulį atstovaujantiems ambasadoriams. Pateikiame bendro kreipimosi santrauką. Pasaulio religiju lyderiai rašo:



„Skirtingų religijų vyrai ir moterys susitikome Asyžiuje, Pranciškaus, taikos šventojo, mieste sunkiu pasauliui metu, kupinu įtampų, konfliktų ir teroristinių grėsmių“

„Prisiminėme drąsią ir pranašišką Jono Pauliaus II, kuris 1986 metais, Šaltojo karo įkarštyje, sukvietė religinius lyderius maldai už taiką, iniciatyvą. Tai buvo dialogo, maldos ir taikos kelio, dabar vėl kirtusio Asyžių, pradžia. Šis kelias išlaisvino taikos jėgas ir daugybei suteikė vilties dėl ateities“.

„Tikėdami kreipimosi į Dievą galia kuriant taiką, meldėmės kartu, kiekvienas pagal savo tradiciją. Parodėme, jog malda vienija, o ne supriešina. Meldėmės greta vienas kito, niekada nesimelsime vienas prieš kitą“.

„Prisiminėme tūkstančių žmonių, šeimų ir ištisų tautų, įtrauktų į konfliktus, kančias. Nenorime jų užmiršti ar būt abejingi jų skausmui“.

„Nepasiduodame, nepaisant daugybės problemų, konflikto kultūrai, anot kurios skirtingų civilizacijų, kultūrų ir religijų susidūrimas ateityje neišvengiamas. Esame tikintys, bet nesame naivūs. Praėjęs amžius parodė, jog pasauliniai karai, totalitarinės ideologijos, neįsivaizduojamo mąsto genocidai, nusinešę milijonų žmonių gyvybes, neatnaujino ir nepakeitė pasaulio, kaip kad buvo žadėję. Todėl sakome – joks susidūrimas yra neišvengiamas, joks karas yra vienintelė išeitis“.

„Negalima atsisakyti taikos, kad ir kaip atrodytų sunku ar net beviltiška ją pasiekti. Norime padėti kiekvienam vyrui ir moteriai, nešantiems valdžios atsakomybę, įveikti pesimizmą ir atrasti viltį, mokantis dialogo meno. Religijos turi ugdyti tikinčiuosiuose taikos vertybę, kviečiame tikinčiuosius visais įmanomais būdais kurti taiką“.

„Tikime kantriu, tiesiu, protingu dialogu, padedančiu kurt taiką ir išvengti kultūras ir tautas dalijančių bei konfliktus ruošiančių bedugnių. Šiomis dienomis mes, skirtingų religijų atstovai, bendravome draugystės dvasioje, kad taptume mūsų tikėjimo bendruomenėms pavyzdžiu“.

„Karas yra išvengiamas. Religijos niekad nepateisina prievartos ir neapykantos. Kas naudoja Dievo vardą kito sunaikinimui, tas nutolsta nuo religijos“.

„Kas sėja terorą, mirtį, prievartą Dievo vardu, teprisimena, jog „taika“ yra Dievo vardas. Dievas stipresnis už trokštančius karo!“.

„Todėl mes viliamės taikaus pasaulio. Per dialogą niekas neprarandama, su taika viskas įmanoma! Te nebūna daugiau karo! Te Dievas suteikia pasauliui nuostabią taikos dovaną!“. (rk)