Žymus islamo tyrinėtojas tėvas Samir kalba apie ilgalaikės taikos prielaidas Artimuosiuose Rytuose

Ketvirtadienį Stokholme vykusios konferencijos metu šalys donorės Libano atstatymui pažadėjo skirti 940 milijonų dolerių. Tai tikrai gera žinia Libanui, kuris po daugiau nei mėnesį trukusių intensyvių Izraelio karinių pajėgų veiksmų jo teritorijoje patyrė didžiulių nuostolių. Aviacijos ir artilerijos bombardavimai suniokojo šalies infrastruktūras, sugriovė daugybę gyvenamųjų ir gamybinių patalpų, apie milijonas žmonių patyrė bėglio dalį. Rugpjūčio pradžioje karo nuostoliai įvertinti apie pustrečio milijardo dolerių. Prie šios sumos reiktų priskaičiuoti nuostolius dėl visiško turizmo sektoriaus žlugimo ir investuotojų pasitraukimo.

Libano atstatymo pažadai teikia viltį ir perspektyvą daugybei žmonių, nes tai taipogi taikos pažadas. Juk statoma taikos, o ne karo metu. Bet taikos pažadai Artimuosiuose Rytuose dalijami jau ne vieną dešimtmetį, taip ir neradus būdo kaip sukurti prielaidas ilgalaikei taikai, o ne laikinoms paliauboms. Tad klausimas lieka atviras.

Pristatome jėzuito profesoriaus Samir Khalil Samir, žymaus islamo ir islamo visuomenių tyrinėtojo, šiomis temomis konsultavusį Šventąjį Sostą ir net popiežių Benediktą XVI, ilgalaikės taikos Artimuosiuose Rytuose planą, sudarytą iš 10 punktų.

Anot tėvo Samir, po Izraelio ir Hezbollah kovotojų susidūrimo Libano teritorijoje neatsirado nė vieno laimėjusiojo. Izraelio kariuomenei nepavyko parklupdyti radikaliai nusiteikusios musulmonų kovotojų organizacijos. Netgi priešingai, dabar Izraelis turi dar daugiau jo neapkenčiančių priešų. Prieš Izraelio karinę viršenybę atsilaikę Hezbollah kovotojai ir jų šalininkai tai pavadino savo pergale, bet iš tiesų ši pergalė neprikels tūkstančio žuvusiųjų ir neatneš Libanui daugiau gerbūvio, demokratijos, modernumo ar taikos, negrąžins žemės palestiniečiams.

Jei laimėtojų nėra, yra didysis pralaimėtojas – visa Libano tauta, kuriai teko ir teks nešti didžiausią konflikto naštą.

Paskutinis karinis konfliktas, žudymai ir griovimai Artimųjų Rytų problemos neišsprendė, konstatuoja profesorius Samir, o tai reiškia, jog sąlygos naujiems kruviniems susidūrimams išliko. Prielaidos taikai bus sudarytos tik tada, kai bus atskleistos ir panaikintos giliosios nesantaikos Artimuosiuose Rytuose priežastys. Kokios jos?

Kad atsakytume į šį klausimą, reikia grįžti 50 metų atgal, teigia tėvas Samir. Hezbollah organizacija nėra pagrindinė priežastis. Ši organizacija atsirado 1982 metais kaip reakcija į Izraelio kariuomenės antpuolį prieš Libano teritorijoje prisiglaudusius palestiniečių kovotojus. O nesantaika Artimuosiuose Rytuose kilo dar gerokai prie Hezbollah atsiradimą. Tiesa, kad Izraelio sportininkų pagrobimas ir nužudymas Miuncheno olimpiadoje 1972 metais tarsi paženklino terorizmo regione pradžią, tačiau ir tai nėra gilioji priežastis. Panašiai Izraelio išpuoliai prieš palestiniečius ir kaimynines šalis irgi nėra ta priežastis.

Nesantaikos priežastis taip pat nėra religinė. Nors religinė dimensija Artimuosiuose Rytuose visada yra aktuali, tačiau klaidinga nesantaikos priežastį įžvelgti žydų, remiamų krikščionių, ir musulmonų priešiškume. Nesantaika nėra etninė, tai nėra karas tarp žydų ir arabų. Gilioji priežastis yra visų pirma politinė ir tik antroje vietoje jos pasekmės atsiliepia kultūrinėje, religinėje, socialinėje, ekonominėje ir kitose dimensijose.

Pagrindinė reali nesantaikos Artimuosiuose Rytuose priežastis yra II Pasaulinio karo laimėtojų nuspręstas Izraelio valstybės įkūrimas, padalinant Palestiną ir ignoruojant vietinių tautų interesus. Europa, norėdama atpirkti kaltę prieš karo metu sistemingai persekiojamus bei žudomus žydus, remiama kitų pasaulio galingųjų, įvykdė naują neteisybę, šį kartą prieš palestiniečių tautą, niekuo dėta dėl žydų persekiojimų.

Tačiau tėvas Samir pabrėžė, kad Izraelio valstybė buvo įkurta tarptautinės bendruomenės sprendimu ir tarptautinės teisės rėmuose, Jungtinių Tautų Organizacijai nustačius izraeliečių ir palestiniečių valstybių sienas. Galima kritikuoti tokį sprendimą, bet negalima jo paneigti. Tarptautinio teisėtumo paneigimas atneštų dar didesnį blogį už tą, kurį reikalaujama atitaisyti.

Taikai pasiekti diplomatinėmis priemonėmis būtina laikytis dviejų taisyklių. Pirma, gerbti teisingumą ir tarptautinį teisėtumą. Antra, būti pasiryžusiam daryti kompromisus ir atsisakyti dalies savo interesų ir teisių kito naudai. Po 50 metų konflikto neįmanoma rasti visus patenkinančios ir tobulos išeities, tad reikia ieškot mažiausiai netobulos.

Nubrėžęs tokius rėmus, profesorius Samir išvardija 10 konkrečių ir realistiškų taikos plano Artimuosiuose Rytuose punktų, leidžiant sau pasvajoti net apie „Artimųjų Rytų Sąjungą“, įkvėptą dabartinės anksčiau nuolat kariavusių Vokietijos ir Prancūzijos sąjungos.

1. Reikia sukurti palestiniečių valstybę iki 1967 metų karo buvusiose Palestinos teritorijos ribose. Galimi nedideli pakeitimai atsižvelgiant į dabarties situaciją.

2. Palestiniečiams turi būti pripažinta JT rezoliucijoje numatyta „grįžimo teisė“.

3. Izraelio kolonijų Palestinos teritorijoje gyventojai laikui bėgant turėtų apsispręsti – grįžt į Izraelį arba pripažint ir gerbt Palestinos valstybės suverenitetą.

4. Artimųjų Rytų valstybės – Turkija, Sirija, Iranas, Irakas – turėtų užmegzti diplomatinius santykius su Izraelio ir Palestinos valstybėmis, skirti ambasadorius ir pripažinti abiejų valstybių sienas.

5. Ten kur taikus sambūvis neįmanomas, dislokuoti pakankamai skaitlingas taikos palaikymo pajėgas.

6. Kiekviena valstybė turi turėti nacionalinę kariuomenę, pakankamo dydžio ir pajėgumo, kad užtikrintų saugumą šalyje ir nuginkluotų nevyriausybines ginkluotų kovotojų organizacijas.

7. Reikia paleisti iš kalėjimo kitos šalies piliečius arba juos iškeisti į savus, kalinčius kitoje valstybėje.

8. Turėtų būti sukurta tarptautinė komisiją, kuri prižiūrėtų lygiateisį vandens tiekimą, šiandien keliantį daug konfliktų regione. Vanduo yra būtina vystimosi sąlyga.

9. Turėtų būti sukurta tarptautinė komisija Jeruzalės miestui, kuris būtų tiek Izraelio, tiek Palestinos sostinė. Jeruzalėje turi būti užtikrintas saugumas, judėjimo laisvė, bet taip pat gerbiamos religijoms svarbios vietos.

10. Visoms regiono valstybėms reikia stengtis užmegzti tarpusavio dvišalius arba daugiašalius santykius ir kloti juridinius, kultūrinius, politinius, karinius ir ekonominius pamatus ilgalaikei taikai.

Tik ilgalaikė taika suteiks prasmę tūkstančių žuvusiųjų mirtims ir milijonų kančioms. (rk)