Urugvajuje baigėsi nacionalinė Bažnyčios socialinės doktrinos savaitė

Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje ką tik baigėsi tris dienas trukęs studijų ir diskusijų seminaras, skirtas Bažnyčios socialinei doktrinai, o konkrečiau – valstybės ir Bažnyčios santykiams.

Be Urugvajaus katalikų Bažnyčios atstovų seminare dalyvavo dešimtys ekspertų iš kitų Lotynų Amerikos valstybių, o paskutiniąją seminaro dieną pranešimą skaitė Urugvajaus prezidentas Tabare Vasquez, kuris savo analizės tema pasirinko pasaulietiškumo temą.

Pasaulietiškumo tema yra sudėtinga, mat nustatyti teisingą santykių pusiausvyrą tarp Bažnyčios ir valstybės anaiptol nėra lengva. Šios dvi institucijos istorinio ir kultūrinio proceso bėgyje yra dažnai persipynusios, Bažnyčios nariai tuo pat metu yra valstybės piliečiai. Neretai skyrimas tarp valstybės ir Bažnyčios tampa antiklerikalizmu ar netgi religijos bei Bažnyčios institucijos vaidmens visuomenėje neigimu. Įvairioms minties tradicijoms atstovaujantys autoriai šiai temai skyrė daugybę analizių ir pareiškė daug skirtingų nuomonių. Prie šio klausimo savo pirmojoje enciklikoje grįžo ir popiežius Benediktas XVI, aiškiai atskyręs valstybės ir Bažnyčios prigimtis bei uždavinius, tačiau taipogi pabrėžęs, viena vertus, jog Bažnyčia negali atsiriboti nuo etinių aspektų turinčių socialinių fenomenų, kita vertus, valstybė negali turėti pretenzijų kontroliuoti visas žmogaus ir visuomenės gyvenimo dimensijas.

Urugvajaus prezidentas, savo ruožtu, pabrėžė, jog terminas „pasaulietiškumas“ nėra lygiavertis „laicizmui“. Valstybės pasaulietiškumas pasireiškia religinės laisvės gerbimu, o tai kiekvienos valstybės demokratiškumo prielaida. Pasaulietinė valstybė rūpinasi, kad visiems piliečiams būtų užtikrintos lygios teisės išpažįstant įsitikinimus, nors galbūt taipogi teisinga kreipti kiek didesnį dėmesį į tas religines tradicijas, kurios šalyje gyvuoja jau amžius ir yra valstybės istorijos dalis. Tokios nuostatos gerokai skiriasi nuo „laicizmo“, kuris neretai būna agresyvus religijos atžvilgiu. Būti krikščionimi ir būti pasauliečiu pasaulietinėje valstybėje nėra prieštaringa. Juk galima išpažinti krikščionišką tikėjimą ir tuo pat metu pripažinti kito skirtingumą bei laisvę turėti ir skleisti savo įsitikinimus. Du skirtingus įsitikinimus turintys asmenys gali susitikti dialoge, gerbdami taip pat įstatymų nustatytas piliečių sugyvenimo normas. (rk)