Rugsėjo 1 d. Italijos Bažnyčia švenčia Kūrinijos išsaugojimo dieną.
Nors ji švenčiama pirmą kartą, tačiau kelias jai buvo ruošiamas jau daugelį metų.
Kūrinijos ir žmogaus santykis buvo teologinių debatų centre dar pirmaisiais Bažnyčios
amžiais, tačiau mūsų industrijos ir technologijų eroje, kai žmogaus veikla įtakoja
gamtinius procesus planetos lygiu, ši tema turi būti apsvarstyta iš naujo.
Pradžios
knygoje rašoma, kad Dievas yra žemės ir visa ko joje Kūrėjas. Žvelgdamas į kūriniją
Dievas matė, kad „tai gera“ (Pr 1,25). Psalmininkas taip pat sako, jog „žemė ir visa,
kas joje yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“ (Ps 24,1). Dievas yra pasaulio
šeimininkas. Todėl Jis ir galėjo žmogui pavesti pasaulį, Edeno sodą, kad šis juo rūpintųsi
ir čia dirbtų (Pr 2,15). ioje šviesoje pasaulis yra Dievo dovana žmogui. Žmogus tvarkosi
pasaulyje pagal savo poreikius, tačiau svarbu pabrėžti tai, jog jis nėra absoliutus
pasaulio šeimininkas.
Kūrinijos tema nuskamba ir Naujajame Testamente. Šis
atskleidžia Kristų kaip kūrimo darbo dalyvį per kurį viskas atsirado ir kuriame viskas
pasiekia prasmę ir pilnatvę (Jn 1,3; Kol 1,15-20). Kristaus Atpirkimo darbas ne tik
sutaiko žmogų su Dievu, bet turi taipogi ir kosminę dimensiją – keičia visą kūriniją.
Kaip rašoma apaštalo Petro laiške, pagal Dievo pažadą „mes laukiame naujo dangaus
ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisingumas“ (2 Pt 3,13).
Jei Šventasis Raštas
apsako kūriniją kaip didingą, nuostabą, susižavėjimą ir baimę kelianti Dievo darbą,
Dievo dovaną žmogui, kad šis galėtų gyventi ir veikti, čia taip pat randame eilutes,
kurios sako, jog kūrinija paslaptingu būdu yra pavergta blogio ir nuodėmės. Antai
Paulius rašo apie „dūsaujančią“ ir „besikankinančią“ kūriniją, kuri laukia išvadavimo
(Rom 8, 19-22). Galima sakyti, jog pasaulinį mastą šiandien pasiekusios aplinkos krizės
yra tų kūrinijos dejonių aidas.
Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiume
gana išsamiai nagrinėjamas žmogaus ir aplinkos ryšys bei pateikiamos mūsų laikams
pritaikytos gairės, priimtinos ir nekrikščionims ar netikintiems. Kompendiume konstatuojama,
viena vertus, jog žmogus turi galią pasaulį palenkti savo naudai, bet, antra vertus,
teigiama , jog žmogus turi laikytis kai kurių taisyklių ir principų naudodamas pasaulį,
vystydamas mokslą ir technologijas. Krikščioniškoje perspektyvoje šios taisyklės grindžiamos
tuo, jog pasaulis yra Dievo dovana žmogui.
Svarbiausias principas – pagarba
žmogui, o paskui ir visoms kitoms gyvybės formoms. Žmogaus genijus keisti ir sau pritaikyti
pasaulį neturi atsisukti prieš jį patį ir kitus kūrinius. Šis principas, pavyzdžiui,
prieštarauja besaikiam ir jokių ribų nepaisančiam natūralių bei dažniausiai neatsinaujinančių
išteklių naudojimui. Už tokio elgesio slypi ilgo istorinio ir kultūrinio proceso metu
susiformavęs mentalitetas ir klaidinga ideologija, jog gamta ar aplinka yra tik instrumentas
˛mogaus rankose ir med˛iaga manipuliacijoms, pamirštant, jog tai dar ir namai bei
dovana. Beje, per keletą paskutinių dešimtmečių „New Age“ judėjimo viduje susiformavo
visiškai priešinga ideologija, kuri sudievina ir suabsoliutina gamtą arba siekia paneigti
ontologinius bei etinius skirtumus tarp žmogaus ir kitų gyvų būtybių, tokiu būdu juos
sulygindama. Bet argi tokiu būdu nepanaikinama ir išskirtinė žmogaus atsakomybė gamtos
atžvilgiu, kurią būtina pripažinti greta jo išskirtinio sugebėjimo keisti aplinką?
Bažnyčios
socialinės doktrinos Kompendiume dar išvardinami kiti išvestiniai principai: žmogaus
pareiga yra savo veikla nesuardyti natūralios ekosistemų pusiausvyros, išlaikyti aplinką
švarią, galvoti ne tik apie savo, bet ir apie būsimų kartų poreikius. Žmogaus socialinė
ir ekonominė veikla turi gerbti aplinką ir atsižvelgti į jos teikiamas galimybes.
Deja, neretai vardan maksimalaus pelno vykdoma žmogaus veikla sukelia dramatiškas
pasekmes. Panašiai ir biotechnologijos, kurios savaime yra pozityvios, kartais grasina
rūšių biologiniam skirtingumui.
Kadangi šie principai yra universalūs ir aktualūs
kiekvienam, dera juos paversti juridinėmis normomis, kurios leistų gamtos apsaugai
pasitelkti valstybės turimą galią. Aplinką gerbiantis mentalitetas, jį atitinkantis
gyvenimo būdas ir su tuo suderinta juridinė valstybinė sistema turi papildyti vienas
kitą. Panašiai ir tarptautinė bendruomenė turi nusistatyti deramas taisykles ir jomis
remdamasi bendradarbiauti, ypač kai susiduriama su planetinį lygį pasiekusiomis ekologinėmis
problemomis.
Kūrinijos išsaugojimo dienos tematikos yra svarbios kiekvienam
žmogui. Tačiau Italijos Bažnyčia pabrėžė dar vieną krikščionims svarbią šios dienos
dimensiją – ekumeninį bendradarbiavimą. Nepaisant doktrininių skirtumų kitais klausimais,
daugelio konfesijų krikščionys gali sutarti ir kartu veikti saugant kūriniją. Pati
Kūrinijos išsaugojimo dienos įsteigimo idėja yra gimusi ekumeninio judėjimo viduje,
bendras rūpestis aplinka jau daug metų yra viena iš pagrindinių svarbiausių ekumeninių
susitikimų ir renginių temų.
Italijos Bažnyčia Kūrinijos išsaugojimo dienos
proga siūlo iniciatyvas, kurios būtų naudingos ir mūsų klausytojams: diskusijų būreliuose
pagilinti biblinį-teologinį žmogaus ir kūrinijos santykio supratimą, pasidomėti tokiomis
ekologinėmis tematikomis, kaip vandens išteklių ir klimato būklė, aptarti asmenines
nuostatas ir gyvenimo būdus, ieškot bendro supratimo šiomis temomis su kitų konfesijų
krikščionimis. (rk)