Popiežiaus kelionė į Bavariją (apie Vokietijos Bažnyčią).

Šį kartą kalbame apie katalikų Bažnyčios Vokietijos gyvenimą ir problemas, remdamiesi mūsų radijo laidų vokiečių kalba redakcijos parengtomis labai atviromis ir gana kritiškomis pastabomis apie šalies katalikų gyvenimą.

Vokietijoje, panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, nuolat mažėja kunigų skaičius, o tai savo ruožtu, verčia taip organizuoti sielovados darbą, kad būtų kiek įmanoma optimaliau išnaudoti turimi sielovados darbuotojų resursai. Prieš dvejus metus daugelyje vyskupijų prasidėjo parapijų perorganizavimas į vadinamuosius „sielovados vienetus“. Į tokius sielovados vienetus jungiama po keletą parapijų. Parapijos kaip juridiniai asmenys išlieka, išlieka taip pat katalikų pasauliečių administruojamos parapijų struktūros, tačiau tokį vieną konglomeratą aptarnauja tik vienas kunigas. Taip daroma paprasčiausiai dėl to, kad kunigų yra mažiau negu parapijų ir kunigų skaičius nuolat mažėja. Ši sistema turi teigiamų bruožų – katalikai pasauliečiai yra tikrieji savo parapijinių bendruomenių šeimininkai. Tačiau antra vertus, prarandamas esminis parapijos kaip bendruomenės elementas – silpnėja kunigo ir bendruomenės ryšiai. Kunigas keliauja iš parapijos į parapiją tik tam, kad aukotų Mišias. Kunigų skaičiaus mažėjimo problema savaime skatina diskusijas apie kunigų celibato tikslingumą. Tačiau, šiuo klausimu Vokietijos katalikai turi čia pat, kartu su jais gyvenančių liuteronų pavyzdį. Liuteronų kunigai yra susituokę, tačiau jų skaičius vis tiek mažėja ir galbūt net greičiau nei katalikų kunigų skaičius.

Kita problemų rūšis – tai įvairūs praktiniai katalikų ir liuteronų ekumeninio bendravimo sunkumai. Šiuo metu Vokietijos visuomenę galima dalinti į tris maždaug lygias dalis – trečdalis katalikų, trečdalis protestantų ir trečdalis netikinčių. Šios proporcijos ne visur vienodos, tarkim buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje netikinčiųjų yra žymiai daugiau negu trečdalis. Dviem konfesijoms priklausančių žmonių bendras gyvenimas dažnai kelia rimtų sielovadinių problemų. Tarkim, mišrios šeimos, kurios negali kartu gyventi pilnavertiško bendruomeninio gyvenimo, priimti sakramentų. Net ir santuokos apeigų metu, vienas sutuoktinių priima Komuniją, kitas, nebūdamas katalikas – negali. Žinoma, Vokietijos vyskupai mišrių šeimų sielovadai skiria nemenką dėmesį, tik, deja, šioje srityje pasiekiami rezultatai netenkina. Tokios praktinės ekumenizmo problemos, savo ruožtu, vėlgi kelia diskusijas dėl kai kurių normų tikslingumo. Kodėl gi katalikų ir protestantų Bažnyčios greičiau neišsprendžia savo nesutarimų, kad būtų galima bendrai dalyvauti krikščioniškame bendruomeniniame gyvenime? – klausia Vokietijos katalikai ir protestantai, kaltindami Romą jų situacijos nesupratimu.

Vokietiją, panašiai kaip ir kitas Europos šalis, yra gerokai paveikusi sekuliarizacija. Vis dėlto, nepasitvirtina dar neseniai sociologų skelbtos prognozės, kad visuomenės modernizavimasis religiją pasmerkia išnykimui. Tiesa, tikinčiųjų skaičius mažėja, vyksta tradicinių krikščioniškų papročių erozija, tačiau tuo pat metu atsiranda naujos bendruomeninio krikščioniško gyvenimo formos, paneigiančios religijos mirties prognozes. Kituose kraštuose paplitę tarptautiniai katalikiški judėjimai Vokietijoje yra palyginti silpni ir neskaitlingi, tačiau specifinis Vokietijos fenomenas yra Mišių patarnautojų gausa. Jie yra tapę labai svarbia jaunimo sielovados sritimi.

Katalikai pasauliečiai Vokietijoje yra gerai organizuoti ir atlieka didelę sielovados darbo dalį. Yra vyskupijų, kuriose statistiškai vienam sielovadoje dirbančiam kunigui talkina penki pasauliečiai. Ir tai nėra tik paprastas talkinimas, bet savarankiškas atsakingas darbas, žinoma, tiek, kiek leidžia normos. Pasauliečiai dažniausiai turi tokį patį teologinį išsilavinimą kaip ir kunigai. Dažnai patys pasauliečiai administruoja savo parapijas. Jų rankose visos kultūrinės, socialinės ir karitatyvinės organizacijos.

Nepaisant labai sklandžiai sutvarkytos mokesčių sistemos, kai kurios vyskupijos turi rimtų finansinių sunkumų. Priežastis – tikinčiųjų skaičiaus, o tuo pačiu ir bažnytinių mokesčių mokėtojų skaičiaus mažėjimas. Nors kai kur trūksta lėšų visų užsimotų darbų finansavimui, vis dėlto vyskupijos vis dar disponuoja dideliais resursais. Tarkim, Kelno arkivyskupijos biudžetas yra didesnis negu Šventojo Sosto. Vokietijos Bažnyčia taip pat yra dosniausia kitų šalių katalikų rėmėja. Tuo tikslu veikia keletas specializuotų fondų. Caritas, panašiai kaip ir kitose šalyse veikiančios analogiškos organizacijos, finansuoja labdaros projektus Vokietijoje ir užsienyje. Missio – tai specialus Vokietijos vyskupų konferencijos fondas jaunoms Bažnyčioms remti Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Miseror – finansuoja projektus, vadovaudamasis moto „Naujas taikos vardas yra pažanga“. Adveniat – remia sielovados projektus ir dvasininkų studijas Lotynų Amerikoje. Renovabis – remia Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčias. Sternsinger – tai specialus fondas, kuriam lėšas renka Trijų Karalių dieną iš namų į namus einantys giesmininkai. Šitaip surinktais pinigais remiami skurstantys vaikai visame pasaulyje.

Mūsų kolegos iš Vatikano radijo laidų vokiečių kalba redakcijos pažymi, kad neantraeilis šių fondų veiklos sėkmingumo veiksnys yra jų gera organizacija. Negalima sakyti, kad vokiečiai už kitus dosnesnis. Jie, paprasčiausiai, geriau organizuoti – taip apie savo šalyje veikiančias struktūras sako mūsų kolegos, Vatikano radijuje dirbantys vokiečiai. (jm)