Popiežius pasveikino "Comunione e Liberazione" suvažiavimo dalyvius.

Popiežius Benediktas XVI pasveikino Italijos Rimini mieste, prie Adrijos jūros, šiomis dienomis vykstančio katalikų judėjimo „Comunione e Liberazione“ suvažiavimo dalyvius. Popiežiaus vardu, Rimini vyskupui adresuotą laišką pasirašė Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano.

Tokie suvažiavimai, vadinami „Tautų bičiulystės mitingais“ rengiami kasmet. Šiemetinio suvažiavimo tema: „Žmogaus protui reikalinga begalybė; žmogaus protas pasiekia savo kulminaciją tuomet kai gyvena nuojauta, kad begalybė apsireikš“.

"Ir žmogus, ir tikrovė, kurioje žmogus gyvena ir į kurią sutelkia savąsias pažinimo jėgas, yra ribota,- rašo kardinolas. Žmogus supranta savo laikinumą ir savo erdviškumą. Tad savaime kyla klausimas – kaip suderinti begalybės troškimą su žmogaus ir pasaulio ribotumu? Šį paradoksą išsprendžia Kristaus įsikūnijimas. Amžinas ir begalinis Dievas nusileido į žmogaus ir jo pasaulio ribotumą, kad mes galėtume savosiomis juslėmis, savuoju žmogišku pažinimu įsitikinti Dievo tikroviškumu, kad galėtume jį patirti. Dievo begalybė leidosi pažįstama žmogaus ribotam racionalumui".

Linkėdamas Rimini suvažiavimo dalyviams sėkmingo darbo, kardinolas perduota popiežiaus Benedikto XVI sveikinimus ir palaiminimą, o taip pat prašo suvažiavimo dalyvių būti solidariais su dabartiniame pasaulyje visokias negandas kenčiančiais žmonėmis, pirmiausia su Libano ir Šventosios Žemės gyventojais.

Katalikų judėjimo „Comunione e Liberazione“ genezė, kontekstas kuriame jis gimė ir jo vystymosi pirmieji etapai, tam tikra prasme atspindi bendrus Bažnyčios, o taip pat visos vakarietiškos kultūros pastarųjų dešimtmečių vingius. Šeštame ir septintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose daugelyje šalių atsirado jaunimo judėjimai, protestuojantys prieš miesčionišką, sustabarėjusią kultūrą. Pasaulietinėje sferoje šie jaunimo judėjimai buvo įgavę ryškių marksistinių bruožų, buvo nukreipti prieš tuo metu dažnai linksniuojamą imperializmą, prieš vadinamuosius „buržuazinius“ papročius, ir panašiai. Tas jaunimo sujudimas neaplenkė ir Bažnyčios, tik, žinoma, Bažnyčioje jis reiškėsi atitinkamomis kitokiomis formomis.

Aišku, ne vien tuometinis maištaujančio jaunimo kontekstas lėmė naujų katalikiškų jaunimo judėjimų gimimą. Būtina prisiminti ir kaip tik tuo metu vykusį Vatikano II Susirinkimą, kuris, be jokios abejonės, buvo didžiausia paskata kurtis tikinčiojo jaunimo sąjūdžiams. Tačiau kartu negalima nepastebėti ir tam tikro paralelizmo: ir pasaulietiški, ir krikščioniški jaunimo sąjūdžiai gimė maždaug tuo pat metu. Ir vieniems, ir kitiems dažniausiai lemtingi buvo 1968 metai – tai yra, paties didžiausio įkarščio, masinių demonstracijų prieš sustabarėjusį visuomenės gyvenimą metai. Tą jaunimo entuziazmą, tą jaunimui būdingą revoliucingumą, gerai suvokė vienoje Milano mokykloje mokytoju dirbęs italas kunigas Luigi Giussani. Jau šeštojo dešimtmečio pradžioje jis subūrė grupę gimnazistų, kuri vėliau, ypač septintojo dešimtmečio pabaigoje išaugo į stambų katalikišką jaunimo judėjimą, pasivadinusį „Comunione e Liberazione“ vardu. Šiandien vien Italijoje šiam judėjimui priklauso daugiau 100 tūkstančių narių. Prieš daugiau kaip dešimtį metų jis pasiekė ir Lietuvą. Nepaisant jo tarptautinio paplitimo, visur jis vadinamas savo originaliu itališku vardu, „Comunione e Liberazione“, kuris, pažodžiui išvertus, reiškia „Bendrystė ir išvadavimas“, arba „bendravimas ir išsivadavimas“.

Italijoje, kur šis judėjimas gimė, kasmet rengiami didieji tarptautiniai judėjimo sąskrydžiai, vadinami tautų bičiulystės mitingais. Tai jau ilgą tradiciją turintys renginiai, kasmet vykstantys Rimini mieste, prie Adrijos jūros. Judėjimas Comunione e Liberazione Italijoje turi taip pat nemenką politinę įtaką. Buvę gimnazistai ir studentai, vėliau tapę politikais, kultūros veikėjais, įvairių sričių profesionalais nenutraukia ryšių su katalikiško jaunimo judėjimu, kuriame jie patys pirmą kartą išgyveno krikščionišką užsidegimą ir troškimą keisti pasaulį. (jm)