Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp
savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus
jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano
kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas
tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria
mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona,
nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną
– gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)
Šio sekmadienio Evangelija
pasakoja apie ilgos Jėzaus kalbos po stebuklingo duonos padauginimo pabaigą. Klausantis
šių žodžių taip pat gali kilti kai kurių neaiškumų. Daugelis praktikuojančių katalikų
Eucharistiją laiko, tegul ir pagrindine, tačiau vis tiek viena iš jų tikėjimą sudarančių
dalių. Viena iš tikėjimo praktikų – tegul ir svarbiausia – kaip malda, bažnyčios lankymas,
parama Bažnyčiai. Kitaip tariant, kažkas pastovaus, nepajudinamo. Šiais laikais netgi
palengva įsivyrauja nuomonė, kad daug svarbiau asmeninis kontaktas su Dievu, kuris
įsivaizduojamas kaip meditacija, vidiniai sentimentai, bet pamirštama, kad Jėzus yra
pasakęs: Štai duona, nužengusi iš dangaus!
Būna žmonių, tvirtinančių: Aš negaliu
gyventi be kasdieninės Komunijos. Jei kurią dieną praleidžiu, jaučiu, kad man kažko
trūksta.
Žinoma, tai skamba labai gražiai, ir, tikėkimės, kad iš tiesų šiems
žmonėms Eucharistija iš tiesų būtina, kaip kasdieninė duona.
Tačiau drauge
graužia ir abejonės kirminas: ar kartais šiems tikintiesiems Komunija nėra tik galimybė
jaustis saugiais, apsisaugoti nuo bet kokių pasikeitimų, “užsikonservuoti”, o gal
ir užkonservuoti tokį savęs paties įvaizdį, prie kurio jau ir patys, ir juos supantys
žmonės yra pripratę.
Būna, kad žmonės priima Eucharistiją tik tam, kad liktų
savimi, am˛inai liktų tokiais pat, jokiu būdu nepasikeistų, netaptų kitokiais.
Jei
gerai suprasime, ką reiškia Kristaus žodžiai “kūnas” ir “kraujas”, be jokios abejonės,
priimsime ir riziką ne visuomet pasitikėti savimi, prisiminsime, kad Dievas mus visus
ragina keistis, išsivaduojant iš blogio ir nuodėmės.
Jėzų klausinėję ˛ydai
tai suprato labai gerai. Sakydami: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?,- jie
atsisakė šios didžiulės dovanos, nes jautė, kad tai pareikalaus iš jų visiškai pakeisti
savo tapatybę, kad jau nebebus įmanoma gyventi taip, kaip iki tol.
Deja, yra
tokių krikščionių, kurie sugeba suderinti Eucharistiją su savo poelgiais, kurie tikrai
nėra daromi, laikantis Evangelijos. Jie moka priimti Komuniją (šis žodis reiškia bendravimą)
ir tuo pačiu jausti priešiškumą kitam žmogui, elgtis egoistiškai, piktintis, smerkti
ir niekinti.
Yra tokių, kurie priima Komuniją, kad išdidžiai paliudytų – pirmiausia
sau pačiam – “Aš esu toks pat!”, kai tuo tarpu verčiau reiktų sakyti: “Aš nebenoriu
būti toks, koks esu… Aš nebegaliu daugiau… Aš nepatinku sau toks, koks esu…”
Ne
vienam mūsų reiktų įrodyti sau pačiam ir kitiems, kad, priimdami šią Duoną, mes nepriimame
savęs tokių, kokie esame, kad, ją priimdami, norime tapti geresniais, kad norime keisti
savo gyvenimą.
Ne visuomet teiginys: “Kai nepriimu Komunijos, jaučiu, kad man
kažko trūksta”,- yra teisingas. Kartais vertėtų paklausti savęs: “Kas atsitinka, kai
priimu Komuniją”,- ir jei niekas nesikeičia, suabejoti savo dorumu ir teisingumu.
Juk
tokiu atveju įvyksta tik Komunijos priėmimas, o didžiosios Eucharistijos dovanos praktiškai
atsisakome jau tada, kai ją priimame.
Antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje
apaštalas Paulius mums primena: Stenkitės suprasti, kokia yra Dievo valia. Mes negalime
savo gyvenimo užpildyti vien tik savo suplanuotais ir įsivaizduotais, kad ir geriausiais
tikslais, bet privalome suvokti, ko iš mūsų laukia Viešpats.
Kokia iš tikrųjų
yra Dievo valia? Apie tai aiškiai mums kalba Kristus: Aš atėjau, kad žmonės turėtų
gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų.
Dievas trokšta, kad mes iš tiesų gyventume.
Visi kiti mums tvirtina: Dirbk… dirbk… dirbk…Jis gi nori, kad mes rastume laiko ir
kitokiam gyvenimui. Ko gero, ir apaštalas Paulius, matydamas mūsų karštligišką skubėjimą,
savo mintį persakytų taip: “Visų pirma tarp visų dalykų, kuriais užsiimate, raskite
laiko gyventi”.
Jėzus gi mums aiškiai pasakė: Aš esu gyvoji duona… Jei nevalgysite
Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!