Žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė:
„Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir
motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus
jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane
pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta:
Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas
mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra,
tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra
nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš
dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano
kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip
jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 41-52).
GYVENIMO
DUONA
Šiandien girdime, kaip Jėzus pavadina save gyvenimo duona. Norint
geriau suvokti, ką tai reiškia mums, verta pradėti nuo pirmajame Mišių skaitinyje
aprašytos pranašo Elijo kelionės, pamėginti įsijausti į jo jausmus, tuo atskleidžiant
žmogiškosios prigimties silpnumą, kurį sustiprina Dievo malonė.
Elijas jau
buvo praradęs bet kokį norą gyventi. Jis meldė mirties, jautė jos artumą. Tik mirtis
jam atrodė galinti išspręsti visas gyvenimo problemas. Kaip tik su tokiu prašymu lūpose
jis užsnūdo, ir miegas tapo galimybe užsimiršti, bent trumpam pabėgti nuo slegiančios
tikrovės…
Tačiau prabudimas buvo skausmingas. Angelas žadina Eliją, gražindamas
jį į tą pačią nelemtą tikrovę, tačiau drauge ir sustiprina pranašą, suteikdamas jėgų
peržengti savo abejones ir skausmą. Angelas atneša duoną, kuri suteikia jėgų pranašui
tęsti ilgą kelionę iki Dievo kalno Horebo.
Nusiminimas. Didelis pavojus. Akligatvis.
Tamsybės. Beprasmybė. Našta… Kiek daug žodžių žmonijos žodyne skirta nusakyti nelaimes
ir neviltį. Iš tikrųjų nereiktų tuo stebėtis, nes visa tai priklauso prie dažniausių
žmogaus išgyvenimų. Kiekvienas būname ir pasimetę, ir nusiminę, ir toji našta slegia
labiau, nei galėtume tai įsivaizduoti šviesiais gyvenimo momentais.
Kaip tam
tikrą atsvarą šiai naštai Jėzus mums siunčia savąjį pamokymą: Iš tiesų, iš tiesų sakau
jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Išganytojas aiškiai
patvirtina, jog tai vienintelis žmogaus išsigelbėjimas sunkiomis valandomis. Nuoširdus
tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpaties pagalba leidžia mums nueiti tolesnį kelią, anot
pranašo Elijo istorijos – iki Dievo kalno.
Šis kalno įvaizdis nusako mūsų susitikimo
su Dievu akimirką. Norint pasiekti tą vietą, reikalinga sunki ir varginanti kelionė,
kurią įmanoma įveikti, tik pasinaudojant Dievo teikiama pagalba. Nė vienam negali
pakakti savo jėgų, todėl reikia tikėti, jog ta pagalba ateis pačiu reikalingiausiu
metu. Reikia tik palikti laiko Dievui, kuris viską gerai numatė.
Neįmanoma
priversti Dievą ką nors daryti. Jis pats yra gyvenimas ir teikia paramą mūsų gyvenimui,
tapdamas maistu, atgaivinančiu jėgas ir leidžiančiu kūriniui bendrauti su Kūrėju.
Eucharistija,
duona, tampanti Kristaus Kūnu žmonėms pamaitinti, yra ne tik gamtos dovanų, bet drauge
ir visų žmonių nelaimių, vargų, jų meilės pašventinimas.
Labai svarbu suvokti
palyginimą, kurį Išganytojas pateikia savo klausytojams, pasakodamas apie dalijamą
duoną ir save vadindamas gyvenimo duona. Jo Kūnas yra maistas žmogui, vadinasi, kažkas
esminio, pilno gaivinančios energijos ir drauge tai, ką galima pasisavinti, sugerti
į save. Iš tiesų, Jėzus nieko nepasilieka sau. Jo metai, visos jėgos, garbė, gyvenimas
– visa tai skirta žmonėms, kad jie turėtų jėgų gyventi, kad tęstųsi jų kelionė prie
Šventojo Kalno – ten, kur žmogaus laukia tikroji Meilė.