Pasaulinė autochtonų diena

Rugpjūčio 9 dieną jau dvyliktą kartą buvo minima pasaulinė čiabuvių diena, kurios tikslas – atkreipti pasaulio dėmesį į mažas, dažnai nykstančias tauteles, į jų kultūrinį ir lingvistinį savitumą, kuris yra brangus turtas pasauliniame kultūros lobyne. Čiabuvių arba autochtonų kategorijai šiuo metu priskiriama maždaug 300 milijonų žmonių. Dauguma jų gyvena buvusiose kolonijose, kuriose šiandien vyrauja europiečių atnešta kalba ir papročiai. Pasaulinę autochtonų dieną įvedė Jungtinių Tautų organizacija, o specifinėmis mažų tautelių ir kalbinių grupių išsaugojimo problemomis rūpinasi UNESCO – tai yra specializuota Jungtinių Tautų organizacijos žinyba, kuruojanti švietimo, mokslo ir kultūros reikalus. Čiabuvių reikalai rūpi ir katalikų Bažnyčiai, kuri su šia specifine problematika susiduria nuo pat savo misijų pradžios, ir kuri jai ypač rūpi dabartiniais laikais, kai neatsiejama misijų dalis yra inkultūravimas, tai yra dialogiškas santykis su vietinėmis kultūromis.

Šiemetine pasauline čiabuvių diena norima atkreipti dėmesį į kalbą, kaip į puoselėtiną ir saugotiną vertybę, nes mažosios tautos nyksta, kuomet nykstant jų kalboms nelieka paties svarbiausio etninę tapatybę grindžiančio elemento.

Pagrindinis kultūrinės tapatybės elementas ir kartu pagrindinis bruožas, pagal kurį žmonės skirstomi į tautas, yra kalba. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II 1981 metais lankydamasis Japonijoje, „kalba yra forma, kurią mes suteikiame savo mintims, yra tarsi rūbas, kuriuo apvelkame savo mintis. Kalboje slypi būdingiausi tautos tapatybės bruožai. Kalboje, tam tikra prasme, plaka tautos širdis, nes kalba, gimtąja kalba, žmonės išreiškia tai, kas svarbiausia jų šeimos, bendruomenės ir tautos gyvenime, kalboje jie saugo savo istoriją“.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO duomenimis, šiuo metu visame pasaulyje kalbama maždaug šešiais tūkstančiais kalbų ir savarankiškų dialektų. Jei ir toliau vyks dabartiniai kultūrinės asimiliacijos procesai, dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje kalbų skaičius pasaulyje sumažės perpus. Tos pačios UNESCO organizacijos duomenimis, 97 procentai viso pasaulio gyventojų kalba tik keturiais procentais šiuo metu pasaulyje žinomų kalbų. Kai kuriomis kalbomis kasdieniame gyvenime naudojasi labai mažos bendruomenės, turinčio mažiau kaip po šimtą narių. Joms labiausiai gresia išnykimas. Tokių kalbų yra apie šešis šimtus, tai yra net apie dešimt procentų visų pasaulio kalbų skaičiaus.

Jei praeityje didžiausias kalbų, o tuo pačiu ir mažų tautelių bei etninių grupių kultūrinės tapatybės priešas buvo kolonizacija ir sistemingas europiečių kalbų ir kultūros diegimas pavergtose tautose, tai šiandien tokį patį vaidmenį, dažnai net nevalingai, atlieka globalizacija. Versle ir tarptautiniuose mainuose viešpatauja labiausiai pasaulyje paplitusios kalbos, kurios nejučiomis prasiskverbia ir į kitas sritis, išstumdamos anksčiau kasdieniame gyvenime naudotas kalbas. Neantraeilis vaidmuo atitenka taip pat televizijai ir internetui, kuris kalbą naudoja instrumentiškai, jam rūpi tik kalbos kaip komunikacijos instrumento funkcija ir kuo mažiau kalbų naudojama, tuo operatyvesnis komunikavimo procesas.

Pabaigai, remiantis UNESCO statistikomis, dar keletas žodžių apie kalbas, kurioms išnykimas tikrai negresia. Tai kinų kalba, kurią naudoja 1 300 000 000 žmonių, anglų – 500 000 000, ispanų – 360 000 000, rusų – 285 000 000, prancūzų – 275 000 000. (jm)