Popiežiaus bendroji audiencija: Dievo meilė pagal apaštalą Joną.
Trečiadienio rytą įvyko įprastinė bendroji audiencija. Popiežius Benediktas XVI kelioms
valandoms buvo parvykęs į Romą iš Castelgandolfo vasaros rezidencijos, kurioje jis
šiuo metu gyvena. Maldininkams skaitytoje kalboje Šventasis Tėvas tęsė prieš porą
mėnesių pradėtą katechezių ciklą apie apaštalaus. Ankstesnėse šio ciklo dalyse jau
buvo kalbėta apie Petrą, Andriejų, apie du Jokūbus – Vyresnįjį ir Jaunesnįjį, o paskutinėje
bendrojoje audiencijoje prieš atostogas Popiežius kalbėjo apie apaštalą ir evangelistą
šv. Joną. Tąkart buvo kalbama apie apaštalo asmenį, apie jo kilmę ir jo vietą Kristaus
pašauktųjų pirmųjų mokinių draugijoje, o šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę
Šv. Tėvas skyrė šv. Jono rašytiniam palikimui – Evangelijai ir laiškams.
"Jei
kalbėti apie būdingiausią temą, išnyrančią iš Jono raštų, tai ta tema yra meilė. Neatsitiktinai,-
sakė Popiežius,- ir aš norėjau pirmąją savo encikliką pradėti šio apaštalo žodžiais:
„Dievas yra meilė“ („Deus caritas est“). Kitose religijose sunku surasti
tokių testų. Tokie pareiškimai iš tiesų byloja apie krikščionybės išskirtinumą. Žinoma,
Jonas nėra vienintelis apie meilę kalbantis krikščionių autorius. Meilė yra esminis
krikščionybės elementas ir apie ją, nors ir skirtingais būdais, kalba
visi Naujojo Testamento autoriai. Kalbėdami apie meilę pasirinkome Jono tekstus dėl
to, kad juose randame aiškiai sužymėti pagrindiniai bruo˛ai.
Tikra taip pat tai, jog jis apie meilę nekalba abstrakčiai, filosofiškai ar teologiškai.
Jis nėra teoretikas. Iš tiesų juk ir tikra meilė niekados nėra spekuliatyvi, bet visuomet
įkūnija tiesioginį, konkretų, dinamišką santykį tarp realių asmenų. Būtent, Jonas,
Jėzaus apaštalas ir bičiulis, mums parodo kokie yra krikščioniškos meilės komponentai,
ar tiksliau - kokios fazės, kokie momentai".
"Pirmasis
momentas – tai meilės kilmė, meilės šaltinis, kuris pasak apaštalo Jono yra pats Dievas.
„Dievas yra meilė“ – Jonas vienintelis tarp visų Naujojo Testamento autorių duoda
mums tokią Dievo definiciją. Atkreipkime dėmesį,- sakė Popiežius,- čia nesakoma:
„Dievas myli“. Jonas nesiriboja Dievo veikimo aprašymu, bet eina prie pat šaknų. Meilė
yra esminis Dievo bruožas. Dėl to ir visa ką Dievas daro, daro iš meilės
ir dėl meilės".
"Dabar žengiame dar vieną žingsnį ir iškart priduriame,-
tęsė Šv. Tėvas,- kad tą meilę Dievas konkrečiai įrodė įeidamas į žmonių istoriją
savo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmenyje, jo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu dėl mūsų.
Šitas yra antrasis esminis Dievo meilės momentas. Jis nesiribojo vien žodžiais,
vien pareiškimais, bet rimtai įsipareigojo ir sumokėjo meilės kainą. Jonas
apie tai rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jo atidavė savo vienatinį Sūnų“ arba kitoje
vietoje: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“. Šios meilės
dėka mes esame radikaliai išgelbėti iš nuodėmės pančių.
Jėzus Kristus – Teisusis – yra permaldavimas už mūsų nuodėmes. Ir ne tik už mūsų,
bet ir už viso pasaulio. Štai, kokia didele meile mes esame mylimi. Krikščionis, kontempliuodamas
tokį meilės „perteklių“, negali savęs neklausti koks turėtų būti jo atsakas".
"Šis
klausimas mus atvedė prie trečiojo meilės dinamikos momento,- sakė Popiežius.
Mes, kuriems yra skirta šita neaprėpiama meilė, esame pašaukti
į ją atsiliepti. Ir kad mūsų atsakas būtų adekvatus – ir mes turime atsiliepti meile.
Jonas tą mūsų atsiliepimo į Dievo meilę pareigą vadina naujuoju įsakymu. Skaitome
šiuos, Jono užrašytus Jėzaus žodžius: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas
kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“. Apie
kokį naujumą Jėzus čia kalba? Naujumas glūdi tame, kad Jėzus nesitenkina tuo, ko reikalavo
Senasis Testamentas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Senajame meilės įsakyme norma
buvo kildinama iš paties žmogaus, iš „savęs paties“, tuo tarpu Jėzus save, savo dieviškąjį
asmenį vadina mūsų meilė priežastimis ir norma. Šitame ir glūdi krikščioniškos meilės
naujumas. Pirmiausia – ji skirta visiems be išimties, o antra – ji neturi ribų, ji
siekia iki pat ekstremalių pasekmių. Jėzaus žodžiai „kaip aš jus mylėjau“ mus ir ragina,
ir tuo pat metu baugina. Mums siūlomas tikslas gali atrodyti nepasiekiamas, tačiau
kartu Jėzaus žodžiai neleidžia mums nurimti ir tenkintis tik tuo, ką sugebėjome pasiketi.
Jėzus mums neleidžia būti tokiais, kokie esame, bet verčia mus nuolat keliauti į jo
nurodytą tikslą". (jm)