Kristaus Atsimainymas

 Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

KALNO PAPĖDĖJE

Skaitant pasakojimą apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno, neįmanoma neprisiminti, jog tie patys trys apaštalai, dabar pamatę savo Mokytojo garbę, neilgai trukus turės jį palydėti ir į Getsemanės sodą.

Taboro viršūnėje, regėdami šlove spindintį Kristaus veidą, jie apstulbę tiesiog maudosi nenusakomame džiaugsme.

Getsemanėje, žvelgdami į kruvinu prakaitu pasruvusį Kristų, jie taip pat stovės apstulbę, paralyžiuoti baimės, papiktinti ir… apsnūdę.

Klausantis Petro žodžių Rabi, gera mums čia būti, neįmanoma negalvoti apie tai, jog iš tų pačių lūpų pasigirs: Aš nepažįstu to žmogaus.

Pasikeitęs, nežemiškos šviesos nutviekstas Kristaus veidas apaštalus stebina ir džiugina, nes ši vizija pilnai atitinka jų lūkesčius, siekius, svajones. Tuo tarpu pažeminto, kenčiančio, erškėčiais apvainikuoto Kristaus veidas juos glumina, baugina, piktina. Tada mokiniai nebeatpažįsta Jėzaus, nes tai nebesuderinama su jų lūkesčiais.

Kiekvienas žmogus, pasiryžęs sekti Kristų susiduria su šia problema. Krikščionybė visuomet panaši į kupiną rizikos, nenumatomų dalykų, nuviliančių įvykių nuotykį.

Jėzus mums negarantuoja ilgo pasilikimo ant Taboro kalno, kuomet turime galimybę gėrėtis Jo veido šviesa. Tikėjimas gali pakelti mus labai aukštai, tiek, kad nejaučiame kasdienybės naštos. Jis gali mums padovanoti begalinės laimės akimirkas, apgaubti mus paguodžiančiu spindesiu.

Tačiau Išganytojas gali paprašyti mus būti kartu su Juo ir begalinėje liūdesio, abejonių, kupinoje tamsybių naktyje, tada, kai atrodo, jog viskas griūva, kad mūsų niekas niekada negalės paguosti. Tada mums atrodo, jog visiškai netenkame drąsos, o mūsų gyvenimas ir darbai yra visiškai nenaudingi ir beprasmiai. Tokiu momentu į širdį braunasi mintis, jog esame visiškos griūties liudininkai, kai, susidūrusios su kieta gyvenimo tikrove žlunga pačios nuostabiausios viltys…

Kaip tik tokios akimirkos ir tampa mūsų tikėjimo kritiniu tašku.

Tada, kai arti nematome spindinčio Viešpaties veido, Jis prabyla į mus. Tada reikia nepabėgti.

Tada neturime teisės išduoti savo tikėjimo. Šalia Kristaus privalome likti ir tuomet, kai Jo veidas atrodo nepatrauklus ar net įsivaizduojame, kad Jo visiškai nėra.

Krikščionis paliudija savo tikėjimą tuomet, kai sugeba pasakyti Taip, aš pažįstu šį Žmogų ne tik ant Atsimainymo kalno, bet ir ant Golgotos.

Reikia rasti savyje tvirtumo ir išminties pripažinti savo priklausomybę Kristui taip pat ir tuomet, kai tas buvimas atrodo perdaug reikalaujantis, nepatogus ar netgi paneigia mūsų lūkesčius.

Ko gero, pats teisingiausias ir daugiausiai paguodos nešantis liudijimas mūsų mirties valandą būtų toks: Aš niekada neišdaviau savo Viešpaties.

Nors, tiesą sakant, neišduoti Jo kartais taip sunku…

Ypač tuomet, kai tenka nusileisti iš aukštybių… (mons. Adolfas Grušas)