XVII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1-15).

SVARBIAUSIAS ŽMOGUS

Visuomet, kai kalbama apie Jėzaus stebuklus, visa kita gali pasirodyti nesvarbu ir nereikšminga, nors kaip tik tuose, sakytume, “antraeiliuose” tų įvykių dalyviuose ir slypi didžiausia mums skirta pamoka.

Šiandien, klausantis duonos padauginimo stebuklo aprašymo, negalime tylomis praeiti pro berniuką, kuris atidavė savo duonos kepalėlius ir žuvis, kad Jėzus galėtų stebuklą padaryti.

Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis…

Atrodytų tarsi prieš stebuklą yra daroma inventorizacija. Išganytojas žvalgosi, kas ką turi ir ką gali atiduoti kitų labui.

Suvokdamas savo krikščioniškąjį pašaukimą ir kiekvienas mūsų yra raginamas patikrinti, ką turi ir kviečiamas tai skirti kitų labui.

Reikia pripažinti, kad ne taip lengva priversti save objektyviai įvertinti savo “turtus”, o, jeigu tai pavyksta, pradedame ieškoti preteksto atsitraukti nuo pareigos parodyti solidarumą su kitais. Mes prieiname išvados, jog turime labai nedaug ir to praktiškai nepakanka net mums patiems.

Mums padeda ir įsigalėjęs požiūris, jog mūsų galimybės aiškiai per menkos, palyginus su kitų poreikiais ir todėl verčiau pasirūpinti savimi, vietoje to, kad mūsų pagalbos praktiškai niekas nepajustų. Vardan to atsisakome duoti net ir tai, kas įmanoma.

Žmogus nesupranta dovanos logikos: kad tik duodant pasiekiama gausa. Mums nesuvokiamas Kristaus metodas, kuris juk, be jokios abejonės, galėjo sukurti duoną ir nieko neturėdamas, tačiau jam buvo reikalinga žmogiškoji meilė.

Nėra lengva suprasti, kad stebuklas prasidėjo tada, kai berniukas atidavė Jėzui tai, ko gal nebūtų pakakę ir jam vienam, grįžtant namo iš tolimos kelionės.

Mes visi, drauge su apaštalu Pilypu, turime gerai suvokti, jog stebuklo neįmanoma nupirkti už du šimtus denarų ar net už dar didesnę, kad ir milijoninę, sumą. Stebuklas įvyksta, kuomet atiduodame viską, ką turime.

Į tai, kas neįmanoma, einame ne apsiginklavę savo turtais ir galimybėmis, bet tuo, ko jau neturime, ką sugebėjome dovanoti.

Šių laikų pasaulyje žmogus pernelyg dažnai vengia asmeniškai įsijungti į kitų žmonių rūpesčius.

Visuomet yra tokių, kurie, susiėmę už galvos, dejuoja, matydami kitų žmonių vargą, diskutuoja tarpusavyje, rengia posėdžius ir rašo krūvas rezoliucijų ir rekomendacijų.

Todėl kuomet Kristus leidžia mums suprasti, jog Jam reikalingi žmonės, sugebantys iš meilės kitiems netekti galvos, pasirengę atverti savo širdį kitiems, kad Jis labiau vertina ne patarimus duodančius ekspertus, o kiek naivokus, bet nuoširdžius žmones, pasirengusius aukotis vardan kitų, mes bailiai traukiamės atgal.

Apsimetame, jog nesupratome, kad Jėzus liepė susėsti ne mums, bet kitiems, kurie yra labiau pavargę.

Kaip tik nuo tokio apsimetimo ir prasideda dauguma pasaulio nelaimių.

Tada kažkaip pasigendame savo tarpe ir stebuklų…

(Mons. Adolfas Grušas)