Artimieji Rytai. Viršūnių susitikimo Romoje rezultatai
Tarptautinės bendruomenės dėmesys ir toliau lieka sutelktas ties Artimųjų Rytų krize.
Žinių agentūros REUTERS duomenimis, Libano pusėje žuvo mažiausiai 433 žmonės, beveik
visi civiliai, o Izraelio – 51, iš jų beveik pusė civiliai. Trečiadienį Bint Jbeil
mieste, Hezbollah kovotojų tvirtovėje, vyko pats aršiausias nuo konflikto pradžios
susirėmimas tarp Izraelio kariuomenės ir radikalios šiitų organizacijos kovotojų.
Mūšyje, pasak Izraelio kariuomenės radijo, žuvo mažiausiai 9 Izraelio kariai ir buvo
daug sužeistų.
Tuo tarpu trečiadienį Romoje baigėsi viršūnių konferencija,
skirta Artimųjų Rytų krizei. Joje dalyvavo didžiausių vakarų Europos valstybių, Rusijos
ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Artimųjų Rytų regiono valstybių diplomatijos vadovai,
taipogi Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius, Pasaulio Banko direktorius
ir Europos Sąjungos aukštasis atstovas užsienio politikai, iš viso 15 valstybių ir
3 tarptautinių organizacijų delegacijos.
Konferencijoje stebėtojo teisėmis
dalyvavo ir Šventojo Sosto delegacija, vadovaujama arkivyskupo Giovanni Lajolo, Šventojo
Sosto santykių su valstybėmis sekretoriaus. Primename, kad tiek popiežiaus Benedikto
XVI krizę Artimuosiuose Rytuose liečiančiuose pasisakymuose, tiek Šventojo Sosto diplomatijos
veikime daugiausia dėmesio buvo skirta betarpiškam ugnies nutraukimui ir humanitarinei
Libano žmonių būklei. Taipogi buvo pabrėžta Libano teisė į teritorinį integralumą
ir suverenitetą, Izraelio teisė gyventi saugiai ir taikoje, palestiniečių teisė tūrėti
savo valstybę ir nacionalines institucijas.
Trečiadienio pavakare buvo paskelbta
bendra deklaracija, kuri susumavo Romos konferencijos rezultatus. Joje rašoma, jog
tarptautinė bendruomenė, susirūpinusi civilių žmonių kančiomis, Libano civilinių infrastruktūrų
sunaikinimu, daugybės žmonių priverstiniu namų palikimu, įsipareigoja suteikti skubią
humanitarinę Libano žmonėms. Deklaracijoje sveikinamas Izraelio pareiškimas dėl humanitarinių
koridorių Libane, įskaitant ir humanitarinę pagalbą gabenančių lėktuvų nusileidimą
Beiruto oro uoste, atidarymo.
Deklaracijoje taipogi pareiškiama, jog Romos
konferencijos dalyviai įsipareigoja skubiai veikti, kad būtų nutraukta ugnis ir prievarta
Libane. Pabrėžiama, jog ugnies nutraukimas turi būti ilgalaikis.
Romos konferencijos
dalyviai taipogi išreiškė įsitikinimą, jog viena iš pagrindinių saugumo Libane sąlygų
yra pilnas Libano valdžios suverenitetas Libano teritorijoje. Tad tarptautinė bendruomenė
turi padėti Libano vyriausybei šia linkme. Libaną turi kontroliuoti Libano karinės
pajėgos, atitinkamai nevyriausybinės ginkluotų kovotojų grupės turi būti nuginkluotos.
Šiuo punktu konferencijos dalyviai patvirtino anksčiau Jungtinių Tautų rezoliucijose
(nr. 425, 426, 1559, 1680) išreikštas, bet neįgyvendintas nuostatas.
Toliau
deklaracijoje pažymima, jog užtikrinti saugią aplinką Libano karinėms pajėgoms padės
tarptautinės karinės pajėgos su Jungtinių Tautų Organizacijos mandatu.
Romos
konferencijos dalyviai pareiškė, jog sušauks šalių donorių konferenciją, skirtą Libano
ekonomikos atgaivinimui ir infrastruktūrų atstatymui.
Vyriausybinė Libano vystymosi
ir rekonstrukcijos taryba viršūnių susitikimui Romoje pateikė oficialų raportą, kuriame
Izraelio karinių veiksmų per pirmąsias 14 konflikto dienų civilinėms infrastruktūroms
padaryta žala vertinama 2 milijardais dolerių. Izraelio oro ir artilerijos atakos
sugriovė daugybę namų, tiltų, industrinių pastatų, suniokojo kelius, elektros, vandentiekio
ir telekomunikacijų sistemas. Tai tik tiesioginiai nuostoliai, prie kurių reiktų dar
pridėti virš milijardo dolerių pajamų, kurias Libanas būtų gavęs iš turizmo ir dar
apie 600 milijonų, kurie taikos sąlygomis būtų surinkti mokesčių pavidalu.
Galiausiai
susitikimo Romoje dalyviai taip pat sutarė, jog Artimųjų Rytų krizės sprendimas, norint
pasiekti ilgalaikę taiką, turi būti regioninis.
Daug kas paskubėjo pareikšti
nusivylimą Romos konferencijos rezultatais, mat joje iš Izraelio nebuvo pareikalauta
nedelsiant nutraukti ugnį, o tik pažadėta veikti, kad kruvinas konfliktas būtų kuo
greičiau numaldytas. Taip buvo suformuluota spaudžiant Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Nors
ir Šventojo Sosto nuomone karinius veiksmus Libane reikia nedelsiant nutraukti, tačiau
arkivyskupas Lajolo interviu Vatikano Radijui, kurį davė jau paskelbus galutinę Romos
konferencijos deklaraciją, viršūnių susitikimą įvertino teigiamai. Jis pabrėžė tuos
aspektus, kuriems viešoji nuomonė suteikė mažiau reikšmės, tačiau kurie dėlto yra
nemažiau svarbūs. Visų pirma, tai tarptautinės bendruomenės dėmesys Artimųjų Rytų
krizei ir konkretūs įsipareigojimai suteikti humanitarinę pagalbą, remti Libano suverenitetą,
surengti Libano atstatymo klausimams skirtą donorų konferenciją, suformuoti tarptautines
taikos palaikymo pajėgas.
Komentuodamas JAV vetuotą reikalavimą nedelsiant
nutraukti ugnį, mat esą toks reikalavimas nebūtų buvęs išgirstas, realistiškas ir
konkrečiai įgyvendinamas, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius sukritikavo
tokį realizmą. Anot jo, sąlygos ilgalaikei taikai Libane tikrai gali būti sukurtos
kitomis priemonėmis, nei kad antpuoliais, per kuriuos žūva civiliai. Jei yra galimybė
tuoj pat nutraukti tokius antpuolius, tada tai taipogi yra pareiga.
„Istorijos
bėgyje Libanas pagarsėjo, kaip ta žemė, kur vienoje valstybėje darniai ir taikiai
sugyvena skirtingos religijos ir konfesijos. Šventasis Sostas visomis turimomis priemonėmis
sieks, - sakė arkivyskupas Lajolo, - kad Libanas vėl taptų tokiu Artimųjų Rytų „sodu“,
kokiu buvo anksčiau“. (rk)