Popiežiaus malda už taiką

Popiežiaus paragintas visas katalikų pasaulis sekmadienį meldėsi už taiką Artimuosiuose Rytuose. Pagrindinis šios ypatingosios maldos momentas buvo popiežiaus vadovauta sekmadienio vidudienio malda, apie kurią jau kalbėjome vakardienos mūsų laidoje. Apie taiką sekmadienį popiežius prabilo dar ir antrą kartą, po pietų lankydamasis netoli vietos, kur šiomis dienomis jis atostogauja, esančioje Rhemes – Saint – Georges parapijoje. Užsukęs į šv. Jurgiui dedikuotą parapijos bažnyčią, Šv. Tėvas vadovavo trumpai maldos už taiką valandėlei ir jos metu pasakė iš anksto neparengtą kalbą:

Dabartinės dramatiškos padėties Artimuosiuose Rytuose fone mus stebina šios sekmadienio liturgijoje pateikiamos apaštalo Pauliaus Laiško Efeziečiams vizijos grožis: Kristus yra mūsų taika. Jis sutaikė vienus su kitais, žydus ir pagonis, suvienydamas juos savo Kūne. Kryžiaus auka jis savyje įveikė žmonių susipriešinimą. Savo mirtimi jis nugalėjo priešiškumą ir mus visus suvienijo savojoje taikoje.

Ši nuostabi vizija dar labiau mums stebina, kai matome kaip labai ji skiriasi nuo pasaulio, kuriame gyvename. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, mus nelieka nieko kito kaip tik sušukti: Viešpatie, ką gi kalba tavo apaštalas? Argi mes esame sutaikinti? Juk gi aiškiai matome, kad anaiptol nesame sutaikinti. Kariauja krikščionys, musulmonai ir žydai. Pasaulyje vyksta karai, visur pilna neapykantos ir smurto. Kur dingo tavo aukos veiksmingumas? Kur gi yra ta taika, apie kurią mums kalba tavasis apaštalas?

Mes, žmonės, nesugebame perprasti istorijos slėpinio, nesuprantame žmogaus slėpinio, kuris jam leidžia tarti „ne“ Dievo taikai. Mes nesugebame suprasti Dievo ir žmogaus santykių slėpinio, Dievo veikimo ir žmogaus atsako. Mums tai slėpinys. Tačiau yra ir tam tikrų, Viešpaties duotų elementų, kurie viską paaiškina. Pats Viešpats mums padeda suprasti, kad tas sutaikinimas, kad Viešpaties auka nebuvo neveiksminga.

Žinome, kad yra visas tautas aprėpianti didžioji visuotinės Bažnyčios bendrija, Eucharistinės bendrystės tinklas, peržengiantis valstybių sienas, kultūrų, civilizacijų, tautų ir laikų ribas. Šita Kristaus kūno bendrija – tai taikos salos, taikos pajėgos pasaulyje. Jei pažvelgsime į istoriją, pamatysime didžiuosius artimo meilės šventuosius, kurie pasaulyje kūrė Dievo taikos oazes, kurie įžiebdavo Viešpaties šviesą, kurie pajėgdavo sutaikinti žmones ir kurti taiką. Buvo daugybė kankinių, kurie kentėdami už Kristų, davė taikos ir meilės liudijimą.

Matome, kad šis sutaikintas pasaulis realiai egzistuoja, net jei tuo pat metu realiai egzistuoja ir anas neramus pasaulis. Įsitikinę sutaikinto pasaulio tikroviškumu, atidžiau panagrinėkime šventojo Pauliaus Laišką Efeziečiams. Viešpaties pergalė yra jo kryžiaus auka. Jis nugalėjo ne įkurdamas dar vieną naują imperiją, ne kitus naikinančia jėga; jis nugalėjo ne taip, kaip dažniausiai žmonės įsivaizduoja pergalę, bet jis nugalėjo už mirtį stipresne meile. Tai naujas Dievo pergalės būdas: smurtui jis nepriešpastatė dar didesnio smurto. Smurtui jis pasipriešino visiškai kitaip: pasipriešino meile ir Kryžiumi. Tai nugalintis Dievo nusižeminimas: meile, nes tik taip įmanoma, jis užkirto kelią smurtui. Tai lėta pergalė, bet kartu tai vienintelis būdas įveikti blogį ir smurtą. Ir mes turime pasitikėti šita dieviška pergalės metodika.

Pasitikėti – vadinasi aktyviai dalyvauti šitoje dieviškoje meilėje, aktyviai dalyvauti šitame sutaikinimo darbe, būti, Viešpaties žodžiais tariant, palaimintaisiais taikdariais, nes jie yra tikrieji Dievo vaikai.

Turime, kiek tik jėgos leidžia, liudyti meilę kenčiantiesiems, žinodami, kad Paskutiniojo Teismo Teisėjas save tapatina su kenčiančiaisiais. Taigi, tai ką darome kenčiantiesiems, darome galutiniam mūsų gyvenimo Teisėjui. Labai svarbu suprasti, kad būtent dabar, šią akimirką, mes galime nešti jo pergalę į pasaulį, galime dalyvauti jo meilėje. Dabartinio pasaulio kultūrų ir religijų įvairovėje daugelis jaučia pagundą sakyti: „Vardan pasaulio taikos ir santarvės tarp religijų ir kultūrų geriau per daug nekalbėti apie krikščionybės specifiškumą, apie Jėzų, apie Bažnyčią, apie sakramentus. Verčiau tebūnie pabrėžiama tik tai, kas yra visiems bendra“. Netiesa. Būtent šią akimirką kai taip labai piktnaudžiaujama Dievo vardu, mums reikia Dievo, kuris nugali savąja Kryžiaus auka, kuris nugali ne smurtu, bet meile. Mums reikia Kristaus veido, kad pažintume tikrąjį Dievo veidą ir galėtume nešti į dabartinį pasaulį susitaikinimą ir šviesą. Dėl to drauge su meile, su meilės žinia, drauge su visu tuo ką gero galime padaryti kenčiantiesiems, turime pasauliui liudyti ir Dievą, skelbti nukryžiuoto Dievo nesmurtingą pergalę. (jm)