XVI eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)

EIKITE TRUPUTĮ PAILSĖTI

Grįžusius iš misijų kelionės mokinius evangelistas pavadina “apaštalais”. Šventasis Morkus šį vardą savo Evangelijoje pavartoja tik tą vienintelį kartą. “Dvylika” jau iš tiesų tapo apaštalais - pasiuntiniais, nes jų dėka žmonės dar daugiau sužinojo apie Jėzų ir Jo mokslą. Daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti…

Tarsi atsidėkodamas mokiniams už jų nuveiktą darbą, Jėzus sako jiems: Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.

Mes visi gerai suprantame, kad neįmanoma nuolat dirbti, nė kiek nepailsint. Žmogus nėra mašina, kuri, tarp kitko, irgi reikalauja remonto, tačiau savo poilsį suvokiame veikiau, kaip nieko neveikimą, dykinėjimą.

Ko gero, apie tai galvojo ir apaštalai, kai, susėdę drauge su Jėzumi į valtį, išplaukė į negyvenamą nuošalią vietą.

Deja, netikėtas Jėzaus ir Jo mokinių išvykimas neapgavo minios. Išlipę iš valties, jie pamatė pakrantėje susirinkusią didžiulę minią, kuri susirinko, tikėdamasi išgirsti garsųjį Mokytoją iš Nazareto. Ir tada Jėzui pagailo žmonių.

Jei mes būtume buvę Jėzaus ir apaštalų vietoje, tikriausiai, tokiu atveju jau būtume susinervinę: Veltui nuėjo visa diena, kurią tikėjomės paskirti poilsiui…

Bet Jėzui kur kas svarbiau yra gailestingumas, nei grynai kūno poilsis. Evangelistas rašo: Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

Kaip tik šiuo mokymu, kuriam pasibaigus, žmonės buvo išalkę, ir prasidėjo garsusis duonos padauginimas.

Tačiau kaip su poilsiu? Kur ta nuošali vieta, į kurią savo mokiniams liepė eiti Jėzus?

Skaitant šiuos Evangelijos žodžius, kyla įtarimas, kad, kalbėdamas apie mokinių poilsį, Jėzus galvojo ne tiek apie konkrečią vietą, bet apie asmenį. Be abejonės, mokiniai liko kartu su Jėzumi, kol šis mokė minias, ir jie, kiek galėdami, padėjo kitą rytą, duonos padauginimo metu.

Labai dažnai, išvykdami atostogų, aplankome gimtuosius namus. Tai tarsi grįžimas prie savo ištakų, grįžimas prie to, kas mus maitino ir stiprino ilgus metus.

Apaštalo poilsis – tai taip pat grįžimas prie savo jėgos šaltinio. Mokiniai buvo iškeliavę, skelbė Dievo žodį, gydė ligonius, darė stebuklus. Dabar gi jiems suteikta galimybė vėl prisiartinti prie Jėzaus, džiaugtis Jo artumu, Jo klausytis, dalyvauti Jo darbuose. Šalia Išganytojo mokinys atgauna jėgas, atsigaivina, mokosi ir iš naujo atgauna troškimą tarnauti kitiems. Šiuo, konkrečiu atveju – tai rūpinimasis tiesos žodžio ištroškusiais žmonėmis, kurie negali net pagalvoti, kad Mokytojas juos atstums ir neatkreips į juos dėmesio. Tad šį kartą apaštalų poilsis bus jiems sudaryta galimybė padėti atsigauti kitiems žmonėms, dalintis su jais užuojauta ir Jėzaus meilės savo žmonėms jausmais.

Mūsų laikų žmonės irgi yra nepaprastai ištroškę gero žodžio. Jie labai mokyti, daug žino ir daug sugeba, tačiau labai retai išgirsta, kad yra mylimi, labai retai jiems kas nors papasakoja bent šiek – tiek apie dvasinius dalykus ne naudodamasis moksliškais žodžiais, o tais, kuriais prabyla mylintis tėvas savo vaikui, brolis – broliui.

Tokių žodžių pritrūksta dar ir todėl, kad labai daug žmonių, pašauktų tokį žodį skelbti, įsivaizduoja, kad jų išmintis prašoks Dievo galybę. Jie kalba daug, bet kalba ne tai, ko reikia žmogui, todėl ir jų žodžiai nuskrieja tuščiai.

Kai kurie jų mano, kad jiems nereikia jokio poilsio, tačiau patys nepastebi, kaip jų “protingos” mintys vis menkėja, senka, ir galiausiai lieka tuščiomis kalbomis. Kai kurie neužmiršta ir pailsėti, bet tuo metu pamiršta, jog yra pašaukti būti apaštalais, todėl, grįžę po tariamo poilsio, drauge su kitais iš naujo mokosi tų pačių dvasinių dalykų.

Yra tik viena vieta, kur galima pailsėti. Ji visuomet yra šalia Kristaus. Tik Jo malonės veikiami žmonės supranta, ką reiškia gyventi ir keliauti per pasaulį.