Popiežius Benediktas XVI atidžiai ir su susirūpinimu seka įvykius Artimuosiuose Rytuose
ir ateinantį sekmadienį, liepos 23 dieną, kviečia visas vietines Bažnyčias, visus
tikinčiuosius pasaulyje, melsti Dievo brangios taikos dovanos.
Toks Šventojo
Tėvo prašymas paskelbtas ketvirtadienį Vatikano spaudos salės komunikate, atsižvelgiant
į vis prastėjančią padėtį Artimuosiuose Rytuose.
Šventasis Tėvas prašo, kad
ypatingai būtų meldžiamasi už skubų ugnies tarp kovojančių pusių nutraukimą Artimuosiuose
Rytuose; už humanitarinių koridorių, kuriais kenčiantiems žmonėms būtų pristatoma
įvairi humanitarinė pagalba, atvėrimą; už racionalias ir atsakingas derybas tarp susipriešinusių
pusių.
Komunikate rašoma, jog Libano teritorijos integralumas ir šalies suverenitetas
turi būti gerbiami. Panašiai Izraelis turi teisę gyventi taikoje, o palestiniečiai
– turėti laisvą ir suverenią tėvynę.
Paskutiniajame Vatikano spaudos salės
komunikato punkte visoms humanitarinėms organizacijoms perduodamas popiežiaus Benedikto
prašymas padėti konflikto apimto Artimųjų Rytų regiono žmonėms. (rk)
* * *
Popiežiaus
skelbiama maldų už taiką diena liudija kaip rimtai susirūpinta dabartine Artimųjų
Rytų krize. Viena vertus, tai visiškai normali krikščioniško solidarumo ir artimo
meilės skatinama reakcija matant, kad šio konflikto aukos visų pirma yra civiliai
gyventojai. Tačiau kartu tai liudija, jog suprantama kokios galėtų būti tragiškos
šio karo pasekmės, jeigu, tarkim, į konfliktą tiesiogiai įsiveltų savo interesų Libane
neslepianti Sirija ar šiitų kovotojus finansuojantis, ginkluojantis ir kitaip remiantis
Iranas. Taip pat neaišku kokių pasekmių šis karas turės pačiam Libanui, kuris dar
nebuvo spėjęs užgydyti ankstesnių karų paliktų žaizdų.
Nors Libano pilietinis
karas buvo pasibaigęs jau prieš keliolika metų, šalis vis dar gyveno pokario nestabilumo
metą. Apie tai labai akivaizdžiai paliudijo buvusio premjero Rafic Hariri nužudymas
prieš daugiau kaip metus, 2005 metų vasario 14 dieną. Nors premjero nužudymo kaltininkai
nenustatyti, tačiau beveik nieks neabejoja, kad dėl Rafico Hariri mirties yra kalta
Sirija, po pilietinio karo faktiškai valdžiusi Libaną ir tik visai neseniai, bent
oficialiai, atsisakiusi savo tiesioginės įtakos.
Katalikų Bažnyčiai dabartinė
sunki padėtis rūpi dar ir dėl to, kad Libanas yra viena nedaugelio arabiškų valstybių,
kur krikščionys sudaro palyginti didelį gyventojų nuošimtį. Šiuo metu Libane gyvena
maždaug trys milijonai žmonių, kurių ketvirtadalis yra krikščionys. Libano krikščionių
istorija siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Buvęs biblinių laikų Izraelio kaimynystėje
ir artimai susijęs su hebrajiška tradicija, Libanas labai greit tapo ir krikščionių
veiklos teritorija. Vėliau visame regione paplitęs islamas krikščionybės nenustelbė.
Rimtas pavojus krikščionių likimui ir dviejų tikybų išpažinėjų santykiams buvo iškilęs
vykstant pilietiniam karui. Vis dėlto pavyko išvengti visiško susipriešinimo, nes
karas buvo kilęs ne dėl religinių skirtumų, bet dėl politinių priežasčių ir dėl kaimyninių
valstybių kurstymo. Dabar vykstantis konfliktas yra naujas skaudus smūgis savo taiką
ir stabilumą sunkiai kuriančiam Libanui. Ir nors Izraelis kariauja ne su Libanu, taip
pat ir šiitų kovotojai ne Libanui atstovauja, tačiau būtent Libanas ir jo gyventojai
tapo pagrindine šio karo auka.
Popiežiaus Benedikto XVI skelbiama maldų ir
pasninko diena nėra pirma tokia iniciatyva. Panašią maldos akciją 2002 metų pradžioje
buvo paskelbęs popiežius Jonas Paulius II. Tuo metu buvo dar labai gyvi 2001 rugsėjo
11 vienuoliktosios įvykių atgarsiai, visi su baime žiūrėjo į vis stiprėjantį religinį
fanatizmą ir jo skatinamą terorizmą. Taip pat ir aną kartą Artimieji Rytai ir ypač
Šventoji Žemė buvo visų dėmesio centre, nes įsisenėjęs žydų ir arabų konfliktas yra
tarsi visų kitų panašių konfliktų prototipas. Labiausiai buvo akcentuota tikinčiųjų
žmonių atsakomybė. Kas iš tiesų priima gerojo ir gailestingojo Dievo Žodį, tas negali
širdyje turėti jokio pykčio ir priešiškumo.
Kita panaši maldos už taiką akcija
Popiežiaus iniciatyva buvo surengta 1986 metais. Šiemet sukaks lygiai 20 metų nuo
tos dienos, kai Jonas Paulius II į Asyžių buvo sukvietęs pasaulio religijų atstovus,
o taip pat ragino visą pasaulį, kad „sutartinai iš visos žemės į Dangų kiltų taikos
maldavimai, kad Visagalis, savo rankose turintis pasaulio likimą, suteiktų taikos
malonę, kuri yra būtina sąlyga norint rimtai darbuotis dėl tikrosios žmonijos pažangos“.
(jm)