Ketvirtadienį paskelbta popiežiaus Benedikto XVI pasirinkta būsimos 40 Pasaulinės
taikos dienos tema – „Žmogaus asmuo: taikos širdis“. Ji bus tradiciškai švenčiama
sausio 1 dieną.
Šventasis Tėvas tokią temą pasirinko norėdamas išreikšti įsitikinimą,
jog žmogaus asmens orumo pripažinimas ir gerbimas yra būtina taikos sąlyga.
Krikščioniškoje
antropologijoje kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Žmogaus asmens orumas glūdi
jo panašume į Dievą. Pradžios knygoje Dievas sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą
ir panašumą“ (Pr 1,26). Šis kiekviename žmoguje įspaustas dieviškas pradas yra meilės
artimui ir pačiam Dievui pamatas. Jis taip pat yra bendro žmonijos likimo ženklas.
2007
metų Pasaulinės taikos dienos tema susišaukia su 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos, vieno iš iškiliausio ir reikšmingiausio praėjusio amžiaus dokumento,
preambule, kurioje rašoma: „(...) visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir
lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje
pagrindas; (...) žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti
barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę“.
Tad popiežiaus Benedikto
pasirinkta tema nėra nauja, bet greičiau primenanti pamatinį taikaus ir harmoningo
žmonių sugyvenimo principą.
Šioje laidoje taip pat norime priminti kokia yra
Pasaulinės taikos dienos prasmė, kodėl ji buvo įsteigta?
Visuotinėje žmogaus
teisių deklaracijoje skelbiama, jog pats kilniausias žmogaus siekimas yra „sukūrimas
pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš
baimės ir skurdo pančių“. Nors tokios teisingos tvarkos kūrimas ir palaikymas pasaulyje
yra ne Bažnyčios, o politikos uždavinys, tačiau Bažnyčia, vykdydama artimo meilės
pareigą, pagal išgales prisideda prie šio tikslo įgyvendinimo, gerbdama ir nepažeisdama
politikos autonomijos, pažymima popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje. Ši perspektyva
išreikšta ir popiežiaus Pauliaus VI, 1967 metų gruodžio 8 dieną įsteigusio Pasaulinę
taikos dieną, pirmajame šiai dienai skirtame laiške.
Pačiame šaltojo karo įkarštyje
Paulius VI rašo: „Norėtume, kad šios dienos minėjimas pirmąją kalendorinę metų dieną
būtų it palinkėjimas, kad taika valdytų ateities istoriją“. Anot popiežiaus, Pasaulinės
taikos dienos minėjimas nenori tapti tik religiniu, katalikišku įvykiu, nors krikščionys
ypač turi būti taikdariais (Mt 5,9). Priešingai, šis pasiūlymas yra skirtas visiems
taikos draugams, kviečiant kiekvieną savais būdais prisidėti ne tik prie taikos išaukštinimo,
bet ir prie jos įgyvendinimo, apginant taiką nuo pavojų. Paulius VI įvardina savo
laikmečio pavojus taikai – tai egoizmas tautų santykiuose, prievartos laipsnis kai
kuriuose kraštuose, beprotiškos ginklavimosi varžybos ir branduolinių ginklų kūrimas,
nuostata, jog tarptautinės problemos negali būti išspręstos racionaliai, teisės ir
teisingumo dėka.
Savo ruožtu, enciklikoje „Deus caritas est“ popiežius Benediktas
XVI išreiškė nerimą dėl įvairių šiandieninių pavojų žmogaus orumui. Anot jo, tai įvairios
ideologijos, kurios formuoja egoistinę progreso ir gerbūvio viziją, atitinkamą mentalitetą
ir gyvenimo būdą. Taipogi tai toks mokslo ir technologijų, ypač biomedicinos, pritaikymas,
kuris instrumentalizuoja žmogaus asmenį, traktuoja jį tik kaip tyrimų medžiagą. (rk)