XIV eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1-6).

PAKELIUI IŠ NAZARETO

Pasakojimas apie tariamą Jėzaus nesėkmę Nazarete, kuomet gimtojo miesto gyventojai nepriėmė Išganytojo, nesiklausė Jo skelbiamos Gerosios Naujienos, o vien tik reikalavo stebuklų, kuriuos šis darė kituose Palestinos miestuose, ne vieną pamaldžią sielą piktina ir skatina smerkti nesupratingus Jėzaus tėvynainius, tuo pačiu demonstruojant užuojautą Jėzui.

Vis tiktai Išganytojas neveltui pasirinko kelionę šios žemės keliais, neveltui prisiėmė žmogišką prigimtį… Jis savo gyvenimu parodė ir tai, kas įvyksta kiekvieno žmogaus gyvenime.

Noriu pasakyti, jog Nazareto incidentas gali pasitaikyti kiekvienam iš mūsų…

Dar daugiau: tokių įvykių nereikia laikyti ypatingais, nes visa tai yra normalu, tik reikia sugebėti juose įžvelgti gilesnę prasmę.

Ne kartą pasitaiko, jog atsimušame į tvirtai užvertas duris ten, kur tikėjomės jas rasią plačiai atlapotas…

Ten, kur laukėme padrąsinimo, užuojautos, susiduriame su abejingumu arba net aiškiu priešiškumu…

Tikėjomės broliškos paramos, o atsimušame į nepasitikėjimą ir išskaičiavimus…

Tokioje situacijoje buvo atsidūręs Jėzus Nazarete, į panašias situacijas patenkame visi, todėl galime ramiai pasvarstyti, kokia išeitis šiuo atveju būtų pati tinkamiausia.

Viena tikra: tokiais atvejais nieko nepadės verkšlenimas ir aikčiojimai. Nėra jokios prasmės graužti save, nuolat kartojant nenaudingą klausimą: “kodėl” ir dar labiau liūdinti širdį, tvirtinant: “tai neteisinga”.

Taip, tai neteisinga, ypač vertinant žmogiško teisingumo matais, tačiau galima sakyti, jog toks elgesys gali būti ir geru ženklu ateičiai.

Tai neabejotinas ženklas, jog mūsų gyvenimas krypsta į gera.

Kai kurių asmenų nesupratingumas, bukumas ir menkadvasiškumas visų prima mums patiems leidžia susivokti situacijoje, leidžia įtarti, jog nesėkmė mums, atrodytų, artimoje aplinkoje užtikrina sėkmę kitur.

Tai nėra sėkmės kaina, bet kur kas daugiau: Dievo balsas, prabylantis į mus ir patikinantis, jog tai, ko siekiame, yra tikra ir naudinga.

Kartais reikia ir padėkoti”saviesiems”, atsisakantiems mus suprasti, nes tuo pačiu jie tarsi duoda galimybę žengti toliau.

Jei Jėzus būtų pasilikęs Nazarete, kaip to pageidavo vietos gyventojai ir garsinęs gimtąjį miestelį daromais stebuklais, galbūt, tai būtų atrodę ir labai gražiai, vertinant patriotiškumo požiūriu, tačiau, be jokios abejonės, būtų nukentėję tolimesni kraštai.

Panašiai atsitinka ir ne vienam iš mūsų.

Kaip tik todėl yra nenaudingi verkšlenimai ir išgyvenimai, atsidūrus prieš užtrenktas duris. Reikia tik apsigręžti ir pažvelgti į pasaulį, kuris laukia mūsų: mūsų tikėjimo, meilės, nuoširdumo, kuriam reikia mūsų rankų ir žodžių, į žmones, kuriuose mes atrasime ir save.

Gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad galėtume visą laiką graužtis ir galvoti vien apie tai, kas buvo bloga. Reikia išdrįsti eiti pas tuos žmones, kurių dar nepažįstame, tačiau kurie laukia mūsų, su kuriais įmanoma švęsti jų sugrįžimą pas Dievą… drauge su mumis.

Ir niekuomet nereikia galvoti, jog tokie susitikimai – tai kompensacija už Nazareto priešiškumą.

Nazarete niekas niekam nebuvo priešiškas.

Tie žmonės tik nesugebėjo rimtai pažvelgti į mus. Tik tiek…

O, galbūt, tada mes dar ir nebuvome verti, kad mūsų reiktų rimtai klausytis?…

(Mons. Adolfas Grušas)