XIII EILINIS SEKMADIENIS

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.


Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“


Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.


Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21-43)

*
Šiandien Evangelija pasakoja ne tiek apie konkrečius stebuklus, bet apie žmogaus tikėjimą. Kristus aiškiai pasakė, kad tikras tikėjimas daro stebuklus, tačiau mes dažnai tokio veikimo save gyvenime nepastebime, todėl natūraliai kyla klausimas, kad, galbūt, mūsų tikėjimas nėra toks, kokio tikisi Dievas.


Tad verta pamėginti šiek – tiek įsigilinti į šios dienos Evangelijoje aprašytus įvykius, kad geriau suvoktume, kokiu keliu derėtų eiti ir mums.


Atkreipkime dėmesį, kad abu pagrindiniai veikėjai – tiek sinagogos vyresnysis, tiek kraujoplūdžiu serganti moteris – elgiasi visiškai ne taip, kaip jiems diktuotų to meto žydų tradicijos.


Jairas, be abejo, yra visuomenės viršūnėje. Jis – vienas iš sinagogos vyresniųjų ir jam, tikriausiai, teko nugalėti nemenką savo kolegų pasipriešinimą, kai nutarė kreiptis į Jėzų – Mokytoją, kuriam žydų elitas rodė panieką, sumišusią su nerimu. Jų akyse Jėzus buvo maištininkas, šventų įstatymų laužytojas ir kiekvienas, ryžęsis sekti Juo, rizikavo būti pasmerktas ir pašalintas iš bendruomenės.


Vadovaujantis sveiku protu, žinia apie mergaitės mirtį pasiekė Jairą dar labai tinkamu momentu. Jis tebeturėjo visas galimybes atsisakyti savo užmačios ir prisiderinti prie savo kolegų pažiūrų, tačiau verčiau ryžosi sutrukdyti Mokytoją netgi tada, kai susidūrė su mirtimi.


Panašiai buvo ir su moterimi. Iki tol ji buvo tarsi įkaitė savo giminių ir gydytojų rankose. Jie stengėsi jai padėti, tačiau drauge nė kiek ne mažiau sėkmingai traukė iš jos pinigus. Evangelistas pastebi, kad ji ėjo vis blogyn ir blogyn. Galiausiai ji pati imasi atsakomybės už savo likimą ir eina pas Jėzų.


Vis tiktai reikia pripažinti, kad Jėzus mėgsta žmones, nebijančius atsakyti už savo žingsnius, drąsiai einančius ten, kur juos šaukia širdis.


Štai kur pagrindinė tvirto tikėjimo paslaptis: jame visuomet yra kažkas tokio, kas susiję su prieštaravimu susiklosčiusioms pažiūroms, žmonių interesams, mąstymo būdui, sugebėjimui prisitaikyti.


Tikėjimas prasideda nuo sugebėjimo kitaip pažvelgti į situaciją, mokėjimo atsiplėšti nuo minios, atsisakyti to, kas, rodos, buvo taip patogu, pamiršti savąją veidmainystę, taisykles ir tradicijas.


Jei Jairas ir moteris būtų pabijoję atsisakyti tradicijų ir nuostatų, vieno būtų laukęs pasirengimas dukters laidotuvėms, o kitos – galutinis išsekimas ir mirtis.


Tačiau Dievas niekuomet netrokšta mirties ir nelaimių.


Nebijok, vien tikėk,- drąsina Jėzus sinagogos vyresnįjį. Tai reiškia: tik negrįžk atgal, nesileisk praryjamas baimės, neišsigąsk kitų nepritarimo, nes šią akimirką jokia žmogiška išmintis padėti negali.


Moteriai gi Jėzus sako: Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Šie žodžiai turi dar vieną prasmę: radai mane, nes sugebėjai išsivaduoti iš kitų, pamėginai rasti ir kitokį vaistą, negu kad siūlo visi, radai savyje drąsos ištrūkti iš slegiančios ir į nelaimę vedančios priespaudos.


Mums dažniausiai kaip tik ir trūksta tokios drąsos. Drąsos patikėti Dievo žodžiu, sugebėjimo įžvelgti jame ne vien tik moralinius įpareigojimus, kurių paprastai labai nesunku išvengti, pasiteisinus objektyviais ir subjektyviais sunkumais, bet visų pirma – patį Dievą, kuris yra pažadėjęs pasilikti drauge su mumis ir pagelbėti gyvenimo kelyje. (mons. Adolfas Grušas)