Bendroji audiencija. Jokūbas jaunesnysis.

Kristaus pašauktiems dvylikai apaštalų skirtame katechezių cikle prieš savaitę bendrosios audiencijos metu kalbėjęs apie Jokūbą vyresnįjį, šį trečiadienį popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie kitą apaštalą tuo pačiu vardu, kurį krikščionių tradicija vadina Jokūbu jaunesniuoju.

Jį – Jokūbą, Alfiejaus sūnų - pats Jėzus pašaukė būti vienu iš dvylikos jo apaštalų. Manoma, kad jis buvo kilęs iš Nazareto, kad turbūt buvo Jėzaus giminaitis, nes evangelistai, semitų papročiu, jį vadina Viešpaties broliu.

Šio apaštalo vaidmuo Jeruzalės bendruomenėje iškilo po Jokūbo vyresniojo mirties sušaukus pirmąjį susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta, kad nauji krikščionys kilę ne iš žydų, bet iš pagonių, neprivalo laikytis visų Mozės priesakų. Šiam apaštalui taip pat priskiriamas Naujojo Testamento Jokūbo laiškas. Laiško autorius savęs nevadina Viešpaties broliu, bet Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnu. Tarp Šventojo Rašto specialistų nėra vieningos nuomonės ar „Viešpaties brolis“ ir „Alfiejaus sūnus“ tai tas pats apaštalas Jokūbas jaunesnysis.

Nors Evangelijose apie Jokūbą kalbama nedaug, Apaštalų Darbų knyga jam priskiria svarbų vaidmenį pirmojoje bendruomenėje. Tas vaidmuo, kaip sakyta, išryškėjo, sprendžiant ne iš žydų, bet iš pagonių kilusių naujų krikščionių priėmimo į bendruomenę klausimą. Jokūbo, o taip pat ir Petro dėka, buvo surastas sprendimas, leidęs suderinti hebrajiškosios tradicijos reikalavimus su būtinumu neapkrauti pagonių visais Mozės įstatymo reikalavimais. Apaštalų Darbai pasakoja apie Jokūbo pasiūlytą kompromisą, kuriam pritarė visi Jeruzalėje buvo apaštalai. Jei pagonis įtiki Kristų, nereikalaujama, kad jis paklustų visiems hebrajiškosios tradicijos priesakams, nereikalaujama apipjaustymo, o tik reikalaujama, kad jie susilaikytų nuo pagonių dievams paaukoto maisto valgymo ir laikytųsi santuokinį gyvenimą liečiančių normų.

Tokiu būdu pirmojoje bendruomenėje pavyko išlaikyti taip pat ir mūsų laikais svarbų krikščionybės ryšį su judėjiška tradicija, o antra vertus, iš pagonių kilusiems naujiems krikščionims leista nesilaikyti judaizmo ritualinių priesakų ir išsaugoti savąją visuomeninę ir kultūrinę tapatybę.

Jokūbui taip pat priskiriama jo vardu pavadinta viena iš apokrifinių Evangelijų, aukštinanti Mergelės Marijos skaistumą. Tačiau svarbiausias šio apaštalo palikimas – tai Naujojo Testamento kanonui priklausantis vienas iš vadinamųjų visuotinių laiškų. Jokūbo laiškas pabrėžia krikščioniško tikėjimo liudijimo gyvenimu svarbą. Tikėjimas be darbų yra miręs,- tvirtina šio laiško autorius. Šitas teiginys kartais priešpastatomas šv. Pauliaus teiginiui, kad Dievas žmogų padaro teisų ne dėl žmogaus nuopelnų, bet dėl tikėjimo. Vis dėlto čia nesama prieštaravimo. Šiuos du elementus suderino jau šv. Augustinas, aiškindamas, jog Paulius smerkė žmogaus pretenziją savarankiškai, vien savo paties nuopelnais užsitarnauti nuteisinimą, o Jokūbas kalbėjo apie gerus darbus, kaip tikėjimo liudijimą.

Jokūbo laiške taip pat randame raginimą visiškai pasitikėti Dievu ir ką bedarytume, visada sakyti: „Jei Viešpats panorės“. Šitaip jis mus moko visuose mūsų planuose ir ketinimuose leisti veikti Dievo valiai. Ir tai yra labai aktualus apaštalo Jokūbo pamokymas mūsų laikams. (jm)