Popiežiaus katechezė bendrosios audiencijos metu: apaštalas Jokūbas vyresnysis.

Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju. Žinoma, šitoks skirstymas jokiu būdu nereiškia, kad vienas būtų pranašesnis ar šventesnis už kitą, o tik atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir atitinkamai skirtingą jų vietą Naujojo Testamento tekstuose. Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.

Jokūbas, kaip ir kiti apaštalai, buvo žvejys. Jėzui pašaukus, abu su broliu „palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį“ (Mk 1, 20). Turbūt dėl to, kad buvo labai uolūs ir net impulsyvūs, abu buvo pravard˛iuojami „griaustinio vaikais“. Apie Jokūbo ir jo brolio Jono temperamentą liudija evangelistų Luko papasakotas atsitikimas, įvykęs viename Samarijos kaime. Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę, vieno Samarijos kaimo gyventojai nesutiko jų priimti nakvynei. Pasipiktinę broliai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“. Jėzus, žinoma, sudraudė šiuodu savo mokinius. Tokioje impulsyvioje Jokūbo ir jo brolio reakcijoje galima įžvelgti ir jų meilę Jėzui, ir įsisenėjusią nesantaiką tarp samariečių ir izraelitų. Tačiau Jėzui įsiterpus viskas nurimsta.

Jokūbui skirta privilegija dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru ir Jonu, buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Šie trys apaštalai buvo taip pat pakviesti budėti Alyvų darželyje, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį. Tai du labai skirtingi epizodai. Ant Taboro kalno Jokūbui, Jonui ir Petrui buvo lemta matyti savo Viešpaties šlovę, o Alyvų darželyje – kančią ir nusižeminimą. Ši antroji patirtis lėmė, kad anksčiau įsivaizdavęs, jog Mesijas būsiąs triumfuojantis žydų tautos gelbėtojas, Jokūbas suprato, kad Mesijo likimas – kentėti ir gyvybę atiduoti. Ši antroji patirtis taip pat lėmė, kad buvęs impulsyvaus ir aikštingo būdo, atėjus laikui Jokūbas nesvyruodamas atidavė gyvybę už Kristų. Tai įvyko pirmojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje. Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2). Šios žinios lakoniškumas liudija, jog, viena vertus, kankinystė buvo dažnas reiškinys pirmojoje krikščionių bendruomenėje, o antra vertus – kad Jokūbas tapo persekiojimų auka dėl to, jog jis buvo viena svarbesnių Jeruzalės krikščionių bendruomenės asmenybių.

Vėlesnė tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir ten skelbęs Kristų. Ir kad vėliau Jeruzalėje nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Kaip žinia, į tą šventovę kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas, vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją Naujieną. (jm)