Pasaulinė pabėgėlio diena

Birželio 20-ąją šeštą kartą bus minima „Pasaulinė pabėgėlio diena“, pakeitusi „Afrikos pabėgėlių dieną“. Tokią datą įtvirtino Jungtinių Tautų Organizacijos generalinė asamblėja 2000 metais, norėdama atkreipti viso pasaulio dėmesį į pabėgėlių problemas, į jų dramatiškas gyvenimo sąlygas, kuriose pažeidžiamos daugelis žmogaus teisių, kaip antai teisė į gyvybę ir į saugumą, į sveikatos apsaugą, į švietimą ir kitos. Jei pereitais metais Pasaulinės pabėgėlio dienos tema buvo „drąsa“, šiais metais – „viltis“.

1951 metais pasirašyta Ženevos Konvencija apibrėžė, jog pabėgėlis yra žmogus, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų, dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.“

Pagrindinė tarptautinė organizacija, kuri rūpinasi įvairiomis gimtuosius namus palikusių asmenų kategorijomis, yra Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisariatas, 1950 metais pakeitęs savo pirmtakę Tarptautinę pabėgėlių organizaciją. Pradžioje labiausiai rūpinęsis po II Pasaulinio karo namus palikusiais ar jų netekusiais pabėgėliais, Vyriausiasis pabėgėlių komisariatas laikui bėgant išplėtė savo veiklą visame pasaulyje, šiuo metu labiausiai dirbdamas Afrikoje ir Azijoje. Jo užduotis yra dviguba: viena vertus, rūpintis pabėgėlių teisine apsauga tarptautiniu lygiu, antra vertus, organizuoti ir teikti tiesioginę materialinę pagalbą. Jungtinių Tautų Organizacijos Vyriausiasis pabėgėlių komisariatas siekia suteikti pabėgėliams ne tik kiekvienos dienos išgyvenimui būtiną pagalbą, bet, taipogi, padėti jiems grįžti į tėvynę, iš naujo integruotis joje. Šiuo tikslu jis skatina sveikatos apsaugos, švietimo, darbo ir žemdirbystės infrastruktūrų kūrimą pabėgėlių kilmės šalyse.

Vyriausiojo pabėgėlių komisariato duomenimis, 2005 metais jam vienaip ar kitaip teko rūpintis beveik 21 milijonu žmonių. Iš jų pagal minėtą Ženevos Konvencijos pateiktą juridinį apibrėžimą „pabėgėliais“ vadintini apie pusdevinto milijono žmonių. Tai pats mažiausias skaičius per pastaruosius 26 metus. Tačiau dėlto džiaugtis nereikia skubėti, mat tai reliatyvus faktas – juridiškai žmogus, kuris buvo priverstas palikt namus dėl tų pačių priežasčių, kaip ir „pabėgėlis“, tačiau liko savosios šalies teritorijoje, „pabėgėliu“ nėra vadinamas. O tokių 2005 metais buvo priskaičiuojama pusseptinto milijono, milijonu daugiau nei 2004 metais. Juridiškai „pabėgėliais“ taip pat nėra vadinami tie, kurie buvo priversti palikt namus dėl sausros ar kitų gamtinių katastrofų.

Katalikų Bažnyčia jau nuo seno atkreipė dėmesį į pabėgėlių problemas. Įvairiomis progomis ne kartą buvo priminta, jog krikščionys, klausydami Kristaus mokymo, turi būti svetingi bei dosnūs kenčiantiesiems, nepaisant rasės ir religijos skirtumų. Vietinės Bažnyčios, kur reikia, skatinamos steigti organizuotą pagalbą pabėgėliams: steigti skubios pagalbos fondus, atidaryti prieglobsčio centrus, rinkti ir siųsti kam reikia pirmosios būtinybės daiktus, vaistus bei kitą humanitarinę pagalbą, mobilizuoti savanorių grupes, teikti juridines konsultacijas, pabėgėlių naudai kreipti viešąją nuomonę, rūpintis pabėgėlių sveikata ir švietimu. Visuotinį pripažinimą yra nusipelniusios tokios katalikiškos organizacijos, dalinai ar išimtinai veikiančios pagalbos pabėgėliams sektoriuje, kaip „Caritas“ ar „Jėzuitų pabėgėlių tarnyba“, per metus tiesiogiai padedančios beveik pusei milijono žmonių. (rk)